Staburago vaikai

Pagrindiniams apysakos herojams - Janciui ir Marčui vos šešeri septyneri metai, tačiau jie brandesni nei šiandieniniai keliolikmečiai. Ne, jie nerūko pakampėm žolės, nesitranko su mergiotėm ir netyko apylinkės įgaliotinio su savadarbiu pistoletu už aludės kampo. Laikai kiti… Valdis (tikr. V.Zalytis) šią autobiografija paremtą apysaką išleido 1895 m. Taip, tai yra latvių beletristikos klasika, ir skirta tikrai vaikams, o ne vien apie juos, ką tautinio lietuvių atgimimo autorių raštuose sunku aptikti. Šilta, nostalgiška apysaka, pilna nuotykių, darbų, džiaugsmų ir nuoskaudų. Jos parašymo priežastis - ne pavaizduoti socialines Latvijos kaimo problemas, sugraudinti baisia neteisybe, vargana vaikų buitimi. Opozicija ponas - valstietis neiškyla į pagrindinį planą. Žinoma, ponai yra, vieni geresni, kiti blogesni, kažkur fone, lemdami didelių žmonių gyvenimą, bet tiesiogiai nesikišdami į vaikų reikalus.

O kokie tokio mailiaus reikalai? Nepaisydami būtinybės skaldyti malkas, kasti bulves, ganyti žąsis ar saugoti nuo padaužų obelis, vaikai, aišku, prisigalvodavo visokių išdaigų. Ypač Jancis, nes Marčas buvo tylus ir negreit fantazijoms pasiduodantis vaikis. Nebylus protestas prieš naujo draugo idėjas palengva tik peraugdavo į tokį pat nustebimą; nuo šiltų namų ir pusryčių jį tekdavo tempte tempti, - Marčas visada pirma pagalvodavo, ar verta veltis į išdaigas, kurias krėsdavo guvus, azartiškas Jancis. Nors, tiesą sakant, tos išdaigos palyginus nekaltos: išsprukti naktį vėžių gaudyt, įsikarti į lazdyną ar didžiausią pakrantės liepą, patykoti kiškio su senu tėvo šaunyku, nudėti kokį liūtą ar lokį įsivaizduojamoje medžioklėje… Tik tiek, kad dažnai vaikų žaidimai vos blogai nesibaigdavo: tarkim, liepa staiga sumano griūti, Janciui į ją įsikorus, arba ledai pajuda, per Dauguvą einant. Tai tokios tos vaikiškos nelaimės, kurios laimingai baigiasi. Turbūt didžiausias konfliktas - kai draugai pešasi su mūrininkų Pėteriu, kuris drasko paukščių lizdelius ir galabija jauniklius.

Nėra tai globalias problemas gvildenantis kūrinys, bet norintys pasigraudint tikrai ras ties kuo, ypač pabaigoj, kai dėl ponų užgaidų Jancio tėvai turi išsikraustyti, ir draugai išsiskiria. Autorius lyriškai vaizduoja Latvijos gamtą ir žmones, kartais kokiam įsimintinesniam peizažui ar gamtos reiškiniui negailėdamas ir viso skyrelio. Sekamas Jancio ir Marčo gyvenimas kiek daugiau nei metus, - per juos vienas vos nenumiršta nuo peršalimo, pradeda lankyti mokyklą, kitas iš žiopliuko tampa gana rimtu - pagal amžių - dailide. Daugiausia dėmesio skiriama vaikų bendravimui, susidūrimui su realiu gyvenimu ir stebuklingam pasauliui, kurį jie sukuria savo vaizduotėje. Paprasta, miela, nuoširdu.