Sudužimas

Tą pačią akimirką Komola parpuolė prieš jį ant kelių, prispaudė galvą prie jo kojų, ir jos ilgi, dar šlapi po maudymosi plaukai išsidraikė ant jų. Paskui atsikėlusi mergaitė sustingo priešais jį, nejudėdama lyg statula. Ji nepastebėjo, kad uždangalas nuslydo jai nuo galvos, nejautė, kad Nolinakchas įsmeigė akis, žiūri į ją. Visi jos būkštavimai dingo, ją tartum apšvietė įkvėpimo šviesa. Tvirtu, nevirptelėjusiu balsu ji tarė: Aš - Komola.