Niekada nevėlu gyventi

Janina Radvilė – informatikos mokslų daktarė, dėstydama šias disciplinas universitete, ilgainiui suprato, kad ją labiau domina ne informatikos dalykai, o žmonės – vadovavimas, lyderystė, bendravimas, efektyvus gyvenimas. Baigusi dar ir vadybos magistrantūros studijas, toliau gilino žinias dominamoje srityje, mokėsi – įgijo ugdomojo vadovavimo bei neurolingvistinio programavimo praktiko sertifikatus. Skaito paskaitas vadovavimo, lyderystės, asmeninio tobulėjimo tematika, publikuoja straipsnius.

Domėjimasis efektyvesnio gyvenimo tematika autorę atvedė prie temos, kad prieš imantis vadovauti kitiems svarbu pirmiausia sugebėti vadovauti savo gyvenimui.

Knyga „Niekada nevėlu gyventi" skiriama tiems, kuriems svarbus visas jų gyvenimas. Tiems, kurie nori prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, jam vadovauja, gyvena, turėdami savo tikslus ir jų siekdami, stebėdami, atpažindami, kas jiems trukdo, ir bandydami tai keisti. Kurie nori nugyventi visą jiems skirtą buvimą žemėje kuo prasmingiau ir patirti jame kuo daugiau džiaugsmo. Kaip vadovauti sau ne tik aktyvaus darbinio gyvenimo laikotarpiu, bet ir kaip pasiruošti tolesniam savo gyvenimo etapui, pokyčių laikui, kad jis nenukristų mums kaip sniegas iš giedro dangaus, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla. O juk tai ne tokia jau maža grupė – Lietuvoje vyresni nei 65 metų žmonės sudaro net penktadalį visų gyventojų.

Keista, kad nė vienai gyventojų grupei nėra prigalvota tiek pavadinimų, kaip vyresnio amžiaus žmonėms. Na, kad juos vadina „pensininkais", tai jau tapo įprasta, nors kodėl dirbančių žmonių niekas nevadina „algų ėmėjais"? Kur dar „bočiai", „močiutės" ar „diedukai". Juk kokios nors gatvėje sutiktos moters nevadiname „mamyte".

Dar, ypač žiniasklaidoje, jiems suteikiamas vardas „senoliai", rašoma: „Pasakė senolis..." ir t. t. Tai gal tuos apie senolius straipsnius rašančius žurnalistus vadinti, pvz., „pabuvusiais"?
Na, o nemažai daliai Lietuvos gyventojų suteiktas pavadinimas „senjorai".

Pasiūlymas – skirstykime visus žmones pagal jų amžių, atitinkamai juos ir vadindami. Pavyzdžiui, taip: iki 8 metų amžiaus – geltonsnapiai, nuo 8 iki 15 – pienburniai, nuo 15 iki 25 – vaikėzai, nuo 25 iki 35 – pabuvę, nuo 35 iki 45 – pavytę, nuo 45 iki 55 – suvytę, nuo 55 iki 65 – nuvytę, o toliau jau būtų galima pakelti juos ir į garbingą senjorų rangą.