...po dvidešimties metų viską pradedame iš pradžių...

Ištrauka iš interviu su ALvydu Vizgirda:
- Dar iki Jūros šventės atrakcijų Pilies teatro laukia du reikšmingi įvykiai – poryt pristatysite knygą ir naujo spektaklio premjerą. Kas tai per knyga? Kaip ji atsirado? Kur ją galima įsigyti?

Nežinau, kiek dabar teisybės sakyt, kiek melo (juokiasi). Knygynuose jos nebus. Išleidome mažiausiu - tik penkių šimtų egzempliorių tiražu. Todėl dovanosime. Padėsime kepurę – jei kas įmes pinigėlių, bus pradžia kitai knygai. O šioji kaip atsirado?.. Nemanyčiau, kad ją inspiravo mūsų teatro jubiliejus. Prabėgę metai nuolat inspiruoja vienokiems ar kitokiems apmąstymams ar kažkokiems žingsniams. Ši knyga, sakyčiau, atsirado iš nuolat persekiojančios savijautos, kad Klaipėdoje nelabai mylimi teatralai. Vis dėlto teatro žmogaus – ypatinga profesija. Jis spektaklį suvaidino, ir išnyko visiškai viskas. O knyga yra truputėlis sustabdytų akimirkų. Joje – Pilies teatro istorijos štrichai, ištraukos iš recenzijų, interviu, artistai pasakoja vieni apie kitus, daug fotografijų iš mūsų teatro gyvenimo, pastatytų spektaklių sąrašas... Tai yra ačiū žmonėms, kurie dirbo ir dirba mūsų teatre.


- Knygą pavadinote intriguojančiai - “...po didešimties metų viską pradedame iš pradžių...”. Ką tai galėtų reikšti?

- Ne aš tokį pavadinimą sugalvojau. Jis išplaukė iš vienos recenzijos apie Pilies teatro spektaklį. Šiame knygos pavadinime įžiūriu vieną labai pozityvų dalyką, - kad Pilies teatras gali nuolat atsinaujinti. Bet, deja, be šio vieno gero bruožo, daugiau nė vieno gero nematau. Nes po dvidešimties metų neturėti padorios repeticijų salės, neturėti teatro ir pinigų spektakliams yra daugiau negu blogai. Man atrodo, ar ne visą Klaipėdos kultūrą persekioja kažkoks nepasitikėjimo sindromas, mes kiekvienais metais turime įrodinėti, kad sugebame dirbti.
- Vienas iš tokių “įrodymų” turbūt bus sekmadienį pasirodysianti premjera – į Pilies teatro sceną išleidžiate Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę “Blyksnis po vasaros vandeniu”. Įdomu, kodėl pasirinkote būtent šį kūrinį?
- Mūsų teatriukas tuo yra pažangus, kad gali kisti greičiau nei tradicinis profesinis teatras. Mes dažnai priimame naujų žmonių. Šiemet irgi mūsų kolektyvas pasipildė jaunais žmonėmis. Atėjo gal keturiolika. Su jais jauna režisierė, Klaipėdos universiteto magistrantė Rūta Bunikytė jau pastatė spektaklį “Ne aš” pagal Samuelį Beketą. Nuo rugsėjo jis bus Pilies teatro repertuare. Dar šeši režisūros ir lietuvių kalbos studentai vaidins naujajame mano spektaklyje. Mūsų teatras toks jau yra – jame vaidina profesionalai teatralai arba besimokantys ta linkme, tampantys profesionalais.
Ieškojau jauniems žmonėms pjesės ir suradau šią. Man ji labai patiko. Tikrai norėjau, kad artistai ją pasirinktų iš kelių mano pasiūlymų. Ir jie pasirinko ją. Tai labai keista, maloni, jautri pjesė. Iš daugelio mūsų nacionalinės dramaturgijos kūrinių, sakyčiau, kyšo nelabai geros lietuviškos pseudo-nacionalinio sijono “padalkos”. O čia to nėra. Išties ji bendražmogiška, iš sielos parašyta. Pagrindinė veikėja – vienuolikmetė mergaitė. Mums tai problema, nes tokios artistės neturime, vaidins kiek vyresnė. Pjesė kelia klausimą – kas supa vaiką? Ir atsako, kad pasaulis, kuris supa vaiką, nėra labai gražus, labai geras ir smagus. Jis vis dėlto “suvalgo” tas vaikiškas iliuzijas, vaiko svajones... Vaikas, tebebūdamas vaiku, tampa suaugusiu žmogum. Ir to labiausiai gaila.
- Ir vilties nėra?
- Viltį paliko pati pjesės autorė. Tai viena iš tokių pjesių, kuri tarsi beviltiška, bet vis dėlto viltis yra, prasišviečia. Mūsų bendrame požiūryje į tą pjesę, į tai, kas vyksta scenoje. Gal gyvenime ne viskas klostosi taip, kaip norėtume, bet jis vis tiek yra gražus. Ir nieko čia nepadarysi (juokiasi).
Pjesė parašyta ypač dramatiškai. Spektaklis nebus toks, nes būtų ne toks gyvas, kokio norėjome. Todėl pas mus tas dramatizavimas bus atsargus. Mes skiriame dėmesio ir humorui, ir lyrikai. Spektaklis – jaunai publikai, bet jis galėtų būti įdomus ir tėvams. Yra kur pamąstyti, ar suaugusieji viską daro gerai, augindami savo vaikus. Tiesa, mūsų teatras niekada nebuvo didaktiškas, pamokslaujantis. Kažką mokyti mes ir dabar nenusiteikę, tiesiog kviečiame pasvarstyti kartu.
- Jūs berods dar statote spektaklį Kaune?
- Taip, Kauno dramos teatre. Tomo Berncharto pjesę “Pietūs su Liudviku”. Apie austrų filosofą Liudviką Vitkenšteiną. Spektaklį turime išleisti rugsėjį, sezono pradžioje. Juo atidarysime Kauno dramos teatro Mažąją salę. Taigi iškart po Jūros šventės važiuosiu į Kauną užbaigti darbą ten.