10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje
Ji būtų norėjusi grįžti ir visiems pasakyti, kad mirtis neištinka akimirksniu, kad mirusysis gali galvoti apie įvairiausius dalykus, net apie savo mirtį. Bet Leila gerai suprato, kad žmonės bijotų tai išgirsti. Bent jau ji būtų išsigandusi, jei būtų tai sužinojusi dar būdama gyva. Staiga ji pajuto, kaip svarbu, kad visi tai sužinotų.
Leilą Tekilą, kaip ją vadino, rado šiukšlių konteineryje Stambulo priemiestyje. Ji negyva, tačiau jos smegenys vis dar veikia; ir tas dešimt jai likusių minučių ji pasakoja apie savo ir draugų, tokių pat atstumtųjų, gyvenimą. Prisimena vaikystę ir jaunystę provincijos miestelyje, poligamišką šeimą su dviem motinomis ir despotišku, žiauriu tėvu, seksualinį išnaudojimą ir beteisiškumą. Vienintelis kelias – pabėgimas. Pabėgusi į Stambulą, Leila ima pardavinėti savo kūną ir suranda namus istorinėje viešnamių gatvėje. Realybė čia taip pat žiauri ir negailestinga, bet Leilai pavyksta išgyventi, išsaugant savo vidinės laisvės, teisingumo ir grožio jausmą. Ir suradus draugų. Penki likimo nuskriaustieji kalba iš tamsiosios Stambulo pusės. Tikrovė joje – grėsminga, o gyvenimas – trumpas.
E. Shafak Stambulas – ne grožio kupinas turistinis, o žiaurus, išsunkiantis žmones ir išmetantis juos į šiukšlyną. Leila ir jos draugai – tik keletas tų, kurie neturi balso visuomenėje, gyvenantys ten, kur padorus žmogus bijo kelti koją. Bet tekstas alsuoja savitu – tragišku ir ironišku – grožiu.
