Ešafotas

Čingizo Aitmatovo romanas, jeigu jį įsivaizduotume kaip medį, būtų galingas šakotas ąžuolas, kurio atskiros šakos kur kas storesnės ir aukštesnės nei kiti apie jį augantys ištisi literatūriniai „medžiai“. Kiek ąžuolo šakų, kiek jos susipynusios – tiek ir visokiausių problemų išryškinta ir visos jos gerai išbaigtos, meniškai apipavidalintos. Romanu „ąžuolas“ padėtas – netgi drįstu tvirtinti, viso sovietinio gyvenimo, kuris tęsėsi dešimtmečiais – galutinis taškas, iškasta giliausia praraja, už kurios toliau jau nėra kur beeiti. Jau amen. Šiam „išvystyto socializmo“ pasauliui nušviesti, jo gyventojų apibūdinimui, atsitokėjimui, kad jie galėtų pamatyti kur yra atsidūrę ir kur bolševikai nuvedė visą visuomenę – šiam kilniam tikslui paskirtas šis Čingizo Aitmatovo kūrinys, nors rašytojas tokio tikslo niekur knygoje nemini ir nedeklaruoja. Visuose romano puslapiuose, jo tekstuose, tarsi koks sovietijos atgimimo simbolis, aprašoma žmogaus kova su blogiu. Sunki kova – nuo pat mąstymo pradmenų iki fizinės jos išraiškos. Greitai, tarsi nuožmi užburta piktžolė, šalia žmogaus ir pačiame žmoguje visada kerojo ir keroja blogis. Keičiasi tik jo formos. Tas procesas amžinas, kaip ir pats žmogus. Čingizas Aitmatovas didžiąją romano dalį ir paskiria šios kovos šiandieniniame pasaulyje epizodams.

Gėrio pradai yra kiekviename žmoguje. Kaip juos pažadinti, kaip atgaivinti, kaip nugalėti blogį, už kurį labai dažnai mokami „geri“ pinigai, o gėris atgimsta tik tada, kai žmogus visiškai negaudamas atlygio dėl jo aukojasi, lieja kraują, nekalbu jau apie prakaitą, kurio visada būna per maža, niekada neužtenka. Visam šitam pasaulio ir žmonijos problemų ratui spręsti rašytojas pasitelkia dvi priešingas morales: bolševikinę ir katalikiškąją. Jis yra pareiškęs, kad pradėdamas romaną rašyti, studijavo daug pasaulio tautų tikėjimų, jų pagrindines nuostatas. Katalikybės idėjos jam pasirodė pačios moraliausios, humaniškiausios, gajausios, nes žmogaus ir visuomenės atsinaujinimo proceso vyksmui yra vienintelis įmanomas būdas – ėjimas į gėrį tik įveikiant Golgotos kalną, vis praliejant kraują ir tuo būdu sukeliant žmogaus širdyje švenčiausius jausmus – gailestį, atgailą, užuojautą, artimo meilę. Nors šie žmogaus moralės daigeliai labai trapūs, labai greit pažeidžiami, labai greit išsižadami, bet jie niekada neišnyksta, niekada nesupūva ir visada atsiranda žmonių giminės atstovų, kurie juos sėja ir augina. Nesvarbu, kad jie laistomi gyvųjų žmonių krauju, kruvinu prakaitu. Į šį „laimės žiburį“ einančių niekada netrūko ir netrūksta. Netrūko jų ir sovietijoje, nors susitaikymo, meilės, gailesčio nuostatos buvo smarkiai hipertrofuotos ir išniekintos. Ir dar. Apytikriai paminėsiu rašytojo Grosmano mintį – gėris tai saulėje blizguriuojanti tyra rasa. Tokia „gėrio“ rasa turi blizguriuoti kiekvieno žmogaus širdyje. Lašeliais, kurie tviska žaliuose vasaros žolynuose, sugeria ir atspindi saulės jėgą ir šviesumą. Jeigu bandysite ją surinkti, nebeliks nieko, tik pilkas, nykus vanduo, kuriame, kai jo yra daugiau, galima nuskęsti, kurio surinkti srautai pajudėjęs gali užpilti, nunešti namus, sugriauti viską aplinkui. Vandenynų vanduo, pučiant vėjui, gali skandinti laivus ir žmones. Štai kas yra „surinkta rasa,“ ir tiktai nelaimes ji gali mums atnešti. Ar ne „surinktos rasos“ bangos sukėlė kryžiaus karus, ar ne dėl jos kentėjo Kristus, Čingizo Aitmatovo herojus Audijus Kalistratovas? Ar ne dėl gražios lygybės idėjos per amžius žuvo ir žūsta žmonės, o kai ją bolševikai „įgyvendino“ sovietijoje, aukų skaičius išaugo šimtais ar net tūkstančiais kartų? Štai kas išeina, kai „žmonės – išminčiai“, sakysim tokie, kaip Marksas ar Leninas, bando „apibendrinti“ gėrį, padaryti jį visuotinu, kai bando gėrio rasos lašelius paversti upėmis ar net jūromis. Gėrio rasa tegali būti tik rasa atskiro žmogaus širdyje ir tik tada ji yra tikras gėris, tikras tikėjimas, tikras pasiaukojimas, gailestis ir atgaila. Pagrindinis romano veikėjas Audijus Kalistratovas, norėdamas parašyti straipsnių apie narkotikų gabenimą ir vartojimą, nueina visą jų gabenimo kelią, susiduria su visokiais žmonėmis, kurie jį net be teismo nuteisia mirti, sudaužytą išmeta iš einančio traukinio, bet jis išgyvena, niekam nekeršija, gailisi suklydusių žmonių, ir vėl yra pasiryžęs už juos mirti. Apie jį sukasi sumankurtėję sovietinio gyvenimo tikrieji atstovai, kurie per keletą dešimtmečių savy išugdė tikrus „sovietinio charakterio bruožus“ – pataikavimą, įsakinėjimą, moralinį neprincipingumą, potraukį pasivaišinimams alkoholiu, narkotikais ir kt. Romane reljefiškai išskaptuota sovietinio ūkio sistema, jos voliuntaristinis judėjimas, kuris ardė nusistovėjusią žmogaus ir gamtos pusiausvyrą. Skaitant romaną ne kartą kilo asociacija – žvėrys – vilkai yra kur kas humaniškesni už sovietinius gyvūnus – žmones, nes pirmieji saigakus medžioja bado stumiami ir tik tiek, kiek suėda, antrieji – planus vykdo neatsižvelgdami į nieką. Tikriausiai šimtai iššaudytų saigakų nepaklius net į mėsos perdirbimo įmones, nes pakeliui pašvinks, nebetiks naudojimui. Taip, kaip sugesdavo iš Vidurinės Azijos į Lietuvą vežami arbūzai: atveždavo ir, sumokėję vagonų iškrovėjams, išveždavo juos tiesiai į šiukšlyną. Čingizas Aitmatovas puikiai jaučia ir talentingai atkuria Vidurinės Azijos pusdykumių (Mujunkumai) nepakartojamą grožį, nusidriekusius kalnus ir veidrodinius ežerus, suteikia gilią prasmę vilkams (Akbara, Taščainaras) ir kitiems žvėrims, kurie nuo amžių gyveno šiose vietose. Kai susikerta gyvūnų ir žmonių keliai, ir kai pastarieji imasi mičiurininiais metodais gamtą pertvarkyti, įvyksta didelės ekologinės katastrofos. Jų nebeištrinamus pragaištingus pėdsakus visoje savo teritorijoje paliko Sovietų Sąjunga. Ne išimtis ir Lietuva. Dėl to Čingizo Aitmatovo romanas geras ne tik meniniu, bet ir politiniu aspektu, nes artino Sovietinės imperijos žūtį ir pavergtų tautų išsilaisvinimą. Užbaigdamas priminsiu – romanas – grožinis, o ne politinis kūrinys. Rašydamas recenziją daugiau minėjau požemines to laiko sroves, kurios iššaukė rašytojo neapykantą ir norą pakeisti jas. Sakyčiau taip pat, kaip Audijaui Kalistratovui, kuris nedaug tepadarė ir smarkiai nukentėjo. Daug sunkumų leidžiant parašytas knygas tekdavo įveikti ir recenzuojamo romano autoriui.