Gatvė tarp dviejų bažnyčių

„Jei reikėtų griežtai, ne įspūdžiu, bet racija įvertinti žinomo poeto, eseisto, vertėjo, literato šios knygos kūrinius, pažymėčiau skonį, saiką, intelektualumą ir gebėjimą laiką padaryti vienu iš pagrindinių kūrinių veikėjų. Pastaruoju metu dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl to, kad dinamiška tikrovė tampa paveikesnė nei vieno žingsnio (ne maratonininko H. Murakami) atstumu nuo jos kuriama fantazija, prisiminimų žanras tampa ypač populiarus. Skaitydami tekstus „prarasto laiko beieškant” tema pajuntame, kad juose „mes gyvenome”, tik tada, kai kokiu nors aspektu mus įtraukia aprašytoji patirtis. Kaip sako E. Ališanka, „skirtingos kartos gali turėti tuos pačius atsiminimus”. Stebuklas įvyksta. Autorius geba turgaus realiją (gruzino parduodamą arbūzą) organiškai sulieti su kultūros aliuzija (Dionizo kūnu) ir leisti skaitytojui pajusti gilesnę kasdienybės prasmę (saldžią bendrumo dvasią). Eugenijaus Ališankos esė laikas „išjuda, vėl įgauna apčiuopiamus pavidalus. Čia laiko elgesys nenuspėjamas, kartais jis strykteli atbulom”. Tie prisiminimai, sulieti su dabartimi, kultūra, vaikystę ar jaunystę menančio pasakotojo nesentimentalia, bet analitine nostalgija (būtent tokia nostalgijos rūšis artima moderniam XXI amžiaus skaitytojui) įtraukia ir tą žmogų, kuris pastatą Dzeržinskio gatvėje vadino „Tėvyne”, ir tą, kuris jį žino kaip klubą „New York”. Jurgis Kunčinas, vardydamas būtinas rašytojo savybes, minėjo gerą atmintį ir pastabumą. E. Ališanka būtų patikęs J. Kunčinui ir savo prozos poetiškumu. Vienas iš jo dėmenų yra sakinio ritmas – bruožas, liudijantis subtilų rašytojo kalbos jausmą.“