Majos dienoraštis

Viena garsiausių Čilės rašytojų Isabel Allende savo knygomis pavergė daugiau nei 37 šalių skaitytojus. Rašytoja, kuri kaip ir jos herojai, kupina netikėtumų, gilių sukrėtimų ir tikro nuoširdumo. Naujasis Isabel Allende romanas „Majos dienoraštis“ pasakoja apie devyniolikmetę amerikietę, patyrusią didžiausius nuopuolius – ji grimzdo narkotikų prekeivių, nusikaltėlių ir prostitučių liūne, kol galop apsistojo nuošalioje Čilės saloje. Ten, slėpdamasi nuo persekiojančio ankstesniojo gyvenimo, Maja rašo savo gyvenimo istoriją, ilgainiui atskleisdama kraupią šeimos paslaptį. Mergina pagaliau suvokia meilės ir ištikimybės prasmę ir pradeda didžiausią savo gyvenimo nuotykį: kelionę į savo sielos gelmes.
Aš Maja Vidal, devyniolikos metų, moteris, netekėjusi, be mylimo draugo, bet ne todėl, kad nepasitaikė progos ar esu pernelyg išranki, gimusi Berklyje, Kalifornijoje, Jungtinių Amerikos Valstijų pilietė, laikinai susiradusi prieglobstį saloje, pietiniame pasaulio pakrašty. Tėvai mane pavadino Maja, mat nesugebėjo sugalvoti kito vardo, nors apmąstymams turėjo devynis mėnesius laiko, o Ninė žavisi Indija. Hindi kalba māyā reiškia „apžavai, iliuzija, sapnas, magiška galia“. Nieko bendra su mano būdu. Man labiau tiktų Atila, nes ten, kur įkeliu koją, nepalieku akmens ant akmens. Mano gyvenimo istorija prasideda Čilėje drauge su močiute, kurią vadinu Nine, gerokai anksčiau, man dar negimus, nes jeigu ji nebūtų emigravusi, nebūtų įsimylėjusi mano senelio ir įsikūrusi Kalifornijoje, mano tėvas nebūtų susipažinęs su mama ir aš būčiau buvusi ne aš, o kita ir visiškai kitokia jauna čilietė.
„Majos dienoraštis“ atvira, jaudinanti ir nepamirštama istorija. Be tėvų augusiai jaunutei Majai lemta patirti viską – nuo begalinės senelių meilės iki nusikalstamo pasaulio purvo, kuris, rodos, merginą pasiglemš visam laikui. Ar pavyks Majai užverti vienas ir atverti kitas – prasmingesnio, geresnio gyvenimo – duris?

„Toji Maja mane iškankino daugiau nei kuris kitas mano knygos personažas. Kai kuriose scenose mielai būčiau nešykštėjusi jai antausių, kad ateitų į protą, o kai kuriose – priglaudusi prie krūtinės, stengdamasi apsaugoti nuo pasaulio ir nuo jos pačios neramios širdies.“