Anų laikų jaunuolis

François Mauriacas (1885–1970) – XX a. prancūzų klasikas, 1952 m. apdovanotas Nobelio premija. Jo gyvenimo ir kūrybos pagrindas – katalikų tikėjimas. Savo knygose rašytojas vaizduoja aistrų ir nuodėmių slegiamus žmones, kovą tarp blogio ir gėrio, tarp meilės pasauliui ir meilės Dievui. F. Mauriaco kūryba, pasižyminti psichologiniu įžvalgumu ir metafiziniu gilumu, nutiesė kelią tokiems rašytojams katalikams kaip anglas Grahamas Greene’as ir vokietis Heinrichas Böllis.
Parašęs per dvi dešimtis romanų ir atsidėjęs memuariniams veikalams, 1969 m. F. Mauriacas, būdamas garbaus amžiaus, nustebino literatūros pasaulį išleisdamas jaunatvišką romaną „Anų laikų jaunuolis“ (Un adolescent d’autrefois). Tai paskutinis jo baigtas kūrinys, parašytas išpažinties forma ir turintis autobiografinių motyvų.
Perkeldamas į romaną išsaugotus širdyje vaikystės pasaulio vaizdus, garsus, kvapus, F. Mauriacas pasakoja apie Aleno Gažako maištą prieš dogmatišką religingumą, iniciaciją į kūnišką meilę, savojo kelio paieškas. Gležnas, jautrus berniukas, augantis turtingoje aplinkoje, mėgina nutraukti ryšius su jam primestu likimu ir ištrūkti iš motinos globos. Po skausmingų išmėginimų keičiasi Aleno požiūris į pasaulį ir jį supančius žmones, jis ryžtasi išvažiuoti į Paryžių ir užkariauti jį tapdamas rašytoju.
Tai išskirtinis romanas, sukurtas literatūros meistro, kuris jį rašydamas tebebuvo toks pat jaunas kaip anų laikų jaunuolis.

François Mauriaco kūryba pradėta versti dar tarpukario metais: išleisti romanai „Gyvačių lizdas“ „Ugnies upė“, „Jėzaus gyvenimas“, „Gimdytoja“. Vėliau lietuvių kalba išėjo naujas „Gyvačių kamuolio“ vertimas ir keli kiti romanai: „Meilės dykuma“, „Fariziejė“, „Terezė Deskeiru“, „Frontenakų paslaptis“, „Link nežinomos jūros“ (pastarieji trys prestižinėje „Vagos“ leidyklos „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje).