Imperatorės haremas

Pirmiausia esu moteris, o tik po to imperatorė
„Ji tikra Prūsijos kaizerio duktė, nes negali nė vienos nakties praleisti be kariškių, ypač be gražių kariškių.“ - Rusijos valstybės kancleris, grafas Bestuževas
„Ji jaučia, kaip dar suliepsnoja širdis, papūtus pavasario vėjui, kai per dangų atkeliauja pilkųjų gervių vilkstinės, o visur miškuose ir miškeliuose išsitiesia žydrasis žibuoklių kilimas. Ji myli tokius pavasarius, ilgisi jų, nori juos apkabinti, kaip daugybę tų gražuolių, kuriuos per savo gyvenimą apkabino ir nenorėjo paleisti. Gal jai Aukščiausiasis į krūtinę įdėjo karštesnę širdį, gilesnius jausmus ir amžiną atmintį? Ką gali žinoti?“
Imperatorės Jekaterinos II (vadinamos Didžiąja) gyvenimas – sudėtingas, įdomus, nepalyginamas nė su vieno imperatoriaus, nebent su Petro Didžiojo. Jekaterina II buvo žavi ir meili moteris, nepaprastai išsilavinusi, gerai išmananti literatūrą, filosofiją, mokanti svetimų kalbų (prancūziškai kalbėjo visai laisvai), sugebanti vadovauti ir valdyti galingą valstybę. Bet istorija ją prisimins visų pirma dėl nežabotų seksualinių polinkių ir aistrų.
Gerokai protingesnė už meilužius ir sosto medžiotojus, savo favoritus tuojau pat paversdavo vergais. Kiek buvo imperatorių ir kavalierių, bet nė vienas iš jų nesusilygino su Jekaterina II, nors ji pati sakydavo: „Imperatorė visų pirma yra moteris, tik po to – imperatorė ir vyriausioji kariuomenės vadė“.