Geltona pieva

Vaidos Blažytės "Geltona pieva", literatūros užkulisiuose vertinta ir kaip "drąsus žingsnis", ir kaip "staigmena", ir net kaip "šedevras" (nelygu vertintojas), iš esmės yra natūralus besiintegruojančios ir besiglobalizuojančios literatūros proceso produktas. Jame sudėti beveik visi nūdienos akcentai, būdingi labai jauniems žmonėms. Ekstravertiškas, trilerio bruožų turintis romanas su kinematografiška vaizdų seka, kuri tarsi nereikalauja iš autorės išskirtinio stiliaus, detalės ar netikėtos idėjos švystelėjimo. Antra vertus, reikalauti išskirtinumo būtų ir negražu - jaunas autorės amžius verčia atlaidžiai žiūrėti į tai, kas subrendusio rašytojo kūryboje būtų negailestingai iškelta "ant šakių". (Autorė nusipelno ir nuostabos kupino žvilgsnio, nes daugelis jos bendraamžių ne tik romano neparašytų, bet ir neperskaitytų, jei neveiktų pašaliniai veiksniai - mokytojai, tėvai, sąžinės balsas ir panašiai.) Kategoriškai netvirtinu, bet manau, kad stilius rašytojui yra įgimtas kaip pirmoji nuodėmė, ir jau pirmame kūrinyje matyti jo slinktys bei paralelės. Tikiuosi, kad V.Blažytei dėl paprasto, nepretenzingo, nemetaforiško, bet pakankamai įtaigaus, gyvenimiško, neapkabinėto kalbos "makaronais" stiliaus ateity nereiks nei labai graužtis, nei atgailauti. Ypač jeigu jis, laikui bėgant, įgaus konkretesnes, rafinuotesnes, patirties ir ironijos nuspalvintas formas.

Turbūt dėl stilistikos pasirinktas ir romano žanras. V.Blažytės kalbėjimo būdas tipiškas tradiciniam romanui, kur svarbu fabula, veikėjai ir situacijos, atomazga, kulminacija, įvykių seka. Tokį kalbėjimo būdą lengva suvokti, bet čia nėra teksto pasipriešinimo, tekstas nesuteikia katarsio, nuostabos, pagaliau – savotiško įniršio ar net pykčio, jame nėra mįslių, potekstės. (Vėlgi galima apeliuoti į jauną autorės amžių ir tikėtis, kad visi šie dalykai ateis, sulaukus kūrybinės brandos.) Antra vertus, laukti subtilių viražų iš pradedančios autorės vargu ar būtina. Pradedantį autorių neretai valdo jaunatviškas maksimalizmas, griebiama daug ir iš karto (narkotikai, seksas, benamystė, alkoholis, žmogžudystės ir kita…) Taigi migdolo žiedui ir išnykstančiam rasos lašui, senų niurzgų rašytojų objektams, paprasčiausiai nebelieka vietos. Arba nepaliekama. Arba tas žiedas ir rasa virsta visiškai kitokiais dalykais, artimesniais šiuolaikiniam paaugliui. Bet visgi brandinu apykvailę viltį, kad ir jaunas žmogus gali suvokti, jog virtuali technologija yra gryni niekai palyginti su sausu migdolo medžiu, pražystančiu tą rytą, kai atleidžiama nuodėmė (O.Wilde’as. "Kentervilio vaiduoklis").

Antra vertus, autorės keliamos problemos, nors ir skaudžios, atrodo ganėtinai ekstravertiškos ir yra ne priežastys, o pasekmė, ledkalnio viršūnėlė. Jauno modernaus žmogaus tragedija slypi kur kas giliau, tamsesniuose vandenyse. Tos priežastys - informacinė visuomenė, kuri nebesugeba skaityti ir nebesuvokia potekstės ir metaforos, tikrovę keičianti virtualybė, modernios technologijos ir kultūros pakaitalai, išstumiantys sąmonę, raštą, istoriją, mitologinę atmintį. Guostis galima nebent tuo, kad tai kol kas būdinga išsivysčiusioms Europos šalims, bet negi mes truksim jas pasivyti?.. Man "Geltonos pievos" pagrindinis veikėjas Tadas retkarčiais atrodo kaip koks dinozauras – poetiškas, jautrus… nors poetiškumas irgi gali būti dirbtinis. Bet negi dabar dirbtiniu poetiškumu kaltinsi autorę?.. Na, nebent labai atlaidžiai. Jos samprotavimai apie spalvas ir keistąją Ją (kiek supratau, tai Blogis, Nuodėmė, nepermaldaujamas Fatumas) visai įdomūs ir organiški, ypač ten, kur spalva funkcionuoja kaip veikėjas ar metafora (mėlynoji moteris). Nebanali, tikroviška atrodo priešprieša balta-žalia (mirtis-gyvybė) ir paralelinės juoda-oranžinė (tai veikiausiai gyvenimo linijos, įkūnijančios realybę ir virtualybę). Gana neaiški geltonos spalvos simbolika. Labai norint galima sufantazuoti, kad geltonos kavinės durys atveria herojui kiek beprotišką, bet savą "antrųjų namų" erdvę. Tačiau ši spalva, kaip įvaizdis, neišgryninta ir pakankamai neįprasminta, todėl sunku ją įsivaizduoti kaip knygos kodą, kaip teksto raktą. (Pirmojo rankraščio redakcija vadinosi "Šventosios nuodėmė". Iš to irgi sunkoka spręsti, ką autorė norėjo akcentuoti, tik susidaro keistokas įspūdis, kad romano medžiaga pabira ir neturi idėjos. Pirmasis pavadinimas, beje, ne taip jau silpnai susietas su popkultūrine tendencija išpūsti ir padidinti teksto prasmę. Kita vertus, toji "popkultūrinė tendencija" būdinga bene visiems pradedantiesiems.)

Džiaugtis, kad pagaliau sulaukėme šiuolaikiško "miestietiško" kūrinio, manyčiau, būtų taip pat naivu, kaip skirstyti literatūrą pagal vaizdavimo vietą. Retas rašytojas pagrindiniu objektu pasirenka ne žmogų, o gyvenamąją vietą. Šiuo atveju V.Blažytės Tadas galėtų puikiausiai egzistuoti ir nemiestiškoj terpėj: vietoj heroino gautų pilstuko ir klijų, kompanionų nepritrūktų, kompanionių irgi, mat estetiškų ir etiškų lytinio švietimo pamokų kaime trūksta taip pat, kaip ir mieste, o tikyba, deja, nėra patikima moralės sergėtoja. Žodžiu, Tadas, kaip literatūrinis personažas, galėtų veikti bet kur. Juolab kad "Geltonoje pievoje" jo miestietiškų klajonių vietos nenurodomos, – skaitytojas supras, pasiremdamas savo patirtimi. Kaimas, kad ir koks jis būtų - smetoninis, chruščiovinis, brežnevinis ar po Atgimimo, - dar ilgai dominuos lietuvių literatūroje kaip chtoninis ir inertiškas, į save nugrimzdęs konglomeratas, negirdintis jauno miesto, jo gimstančios ironijos, žaismės, sąmojo, to, kas vadinama l’esprit… O ir vadinamojo "miesto" kultūroje dar per maža paradokso, fantazijos, formos žaismingumo, kanonų interpretacijos…

Pirmajam Vaidos Blažytės kūriniui, atiduotam dienos šviesai ir rūsčiam kritikų teismui, galima pridėti ir nemažai pliusų, ir, kas be ko, minusų. Tačiau egzistuoja ir nerašyta taisyklė – nevalia jaunų autorių žiauriai kritikuoti. Ne todėl, kad įsižeis ir neberašys, o todėl, kad kiekvienas kritikas, rašydamas recenziją, prisimintų savo PK. (Jeigu tokia yra. O jeigu nėra, kritikas turėtų dar labiau susimąstyti.) Visi, stovintys literatūros priemenėj, yra lygūs. Ir norisi tikėti, kad geltonos V.Blažytės romano durys atvers jai kelią į ne tokį jau blogą, gana šviesų ir saulėtą rašančiųjų pasaulį. Nes geltona yra ne tik beprotybės, bet ir kūrybingumo spalva.