Paulas Bowlesas (Polas Baulzas, 1910–1999) – žymus kompozitorius
ir keliautojas, vadinamas vieninteliu tikruoju Amerikos literatūros
egzistencialistu. Bowlesas augo su Edgaro Allano Poe eilėmis, kurias jam
skaitė motina. Vėliau jo pasaulį užpildė Thomo Stearnso Elioto poezija,
Sergejaus Prokofjevo, Duke’o Ellingtono, grigališkųjų choralų ir bliuzo
muzika. Priskiriamas vyresnei rašytojų kartai, Bowlesas darė didžiulę įtaką
rašytojams bitnikams: Irwinui Allenui Ginsbergui, Williamui S. Burroughsui,
Jackui Kerouacui, Trumanui Capote’i ir kt. Jo kūryboje plėtotos
dekadentiškos temos klojo pagrindą bitnikų literatūrai. Didžiąją gyvenimo
dalį (nuo 1947-ųjų iki mirties) praleidęs Šiaurės Afrikoje, Bowlesas tapo
įtakingu literatūros guru to meto bohemiškajam Amerikos jaunimui.
Romano „Na ir tegul“ vyksmas rutuliojasi Tanžere, Tarptautinėje zonoje,
dar prieš Maroko nepriklausomybę. Amerikietis Diaras, metęs nuobodžias
pareigas prie banko langelio, atvyksta į Maroką vildamasis įsidarbinti
vietinėje kelionių agentūroje. Pats Diaras – „mažas žmogus“ be gyvenimo
linijų delnuose ir tuščiom kišenėm, ciniškas ir nihilistiškas:
Jis mielu noru būtų sutikęs leisti, kad kiekviena nauja diena savimi pasirūpintų
pati – ateitis jam nėmaž nerūpėjo. Kliuvinys buvo ne ateitis, o dabartis,
artimiausia minutė buvo pikčiausias priešas. Kiekviena tokia tuščia triuškinanti
minutė stumtelėdavo jį vis toliau nuo gyvenimo.
Diaras susiduria su galinga Tanžero stichija: gaivališkos Maroko
gamtos fone skleidžiasi Diaro – „ateities tautos“ atstovo – atsiskyrimas
ir vienatvė, ritualizuota kasdienybė ir pabudę giliausi instinktai,
galiausiai jį patį sunaikinantys.
Juoda avis – genetiniu požiūriu nuo normos nutolusi ir iš bandos
išsiskirianti avis, nenaudinga dėl vilnos spalvos, nepasiduodančios
jokiems dažams. Laikoma komerciškai nepatrauklia ir nepageidautina.
„Baltų lankų“ serija „Juoda avis“ skiriama autoriams nepritapėliams,
tabu laužytojams, ieškantiems savitų, bet nebūtinai priimtinų,
raiškos formų.