puikiai prisimenu tą naktį! matau ją taip aiškiai, tartum po to būtų išaušusi tik viena aušra. Buvome susijaudinę, patenkinti ir linksmi, nors mūsų padėtyje tai galėjo atrodyti keista. Mėnulio pilnatis lyg didžiulis aukso medalis kybo taip žemai virš tylaus miško, kad juodas it derva jo siluetas atrodo kaip žirklėmis iškirptas. Skaisčios mėnesienos apšviestas, sidabru spindi paplūdimys, o jame tarsi priešistorinių gyvūnų griaučiai boluoja smėlio ir vėjų nugludinti išvirtę medžiai. Dugno plynė, po kurią vaikščiojome rytą, vėl užlieta per kelis colius. Vanduo ramut ramutėlis, nuo bangų jį saugo rifas, iš tolo panašus į baltais mezginiais pasipuošusios jūrų baidyklės nugarą. Gaudžia mūša, šiurena smėlį laižančios bangelės. Už poros šimtų metrų nuo mūsų ant seklumos stovi „Singa belina“. Jos sidabrinis korpusas ir tamsus lakelažas ofortu nutapyto peiažo fone primena trapius filigraninius laivelius antikvarinėse krautuvikėse tarp Kolombo ir Manilos. Kad ne duslus dundėjimas (Arafuros jūra anapus Nusivylimų kyšulio taip siautėja tarp baltų putų vaiduoklių, kad, rodos, toli horizonte važiuoja gretimais bėgiais šimtas traukinių), tai miegančią salą gaubtų beveik kraupi tyla. Prieky manęs eina Žoze, vienintelė gyva būtybė šiame košmariško, akmeninio, bejausmio grožio pasaulyje. Mėnesienos melsvai nudažytas, nuogas lieknas jos kūnas tarytum šoka, palikdamas smėlyje pėdas, – subtiliai išraižytas kamėjas.