Monografijoje nagrinėjama etnoetiketo ir bendravimo kultūros tema etnografiniu požiūriu supažindina skaitytoją su nauju lietuvių nacionalinės kultūros bendravimo specifikos tyrinėjimu. Šiam specifiškumui atskleisti išsamiai gvildenami lietuvių etiketo, kaip paprotinio kultūros reiškinio ir simbolinių ženklų sistemos aspektai: verbalinio ir neverbalinio bendravimo reikalavimai, jų taikymo sritys kasdieniuose rutiniškuose žmonių santykiuose (pasisveikinimuose, atsisveikinimuose, sugyvenimo normose ir pan.).
Atkreipiamas dėmesys ir į nusižengimus etiketo normatyvinėms funkcijoms. Minėtiems aspektams aptarti chronologiškai pasirinktas visas praeito amžiaus šimtmetis. Jis ne tik išryškina pagrindinius lietuvių etiketo ir bendravimo kultūros raiškos savitumus, bet ir regioninius skirtumus, jų pakitimus laike bei erdvėje, atskleidžia XX a. elgsenos ir kultūrinių inovacijų santykį Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, liudija tradicijos ir modernumo sankirtą lietuvių etninėje kultūroje.