Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis: košmaras
"Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis: košmaras" (1908), laikomas garsiausiu autoriaus romanu. Šiame kupiname fantazijos, tačiau iki baugumo tiksliame kūrinyje pasakojama apie Aukščiausią anarchistų tarybą, siekiančią nuversti pasaulyje egzistuojančią tvarką. Į tarybą, kurios visi nariai pasirinkę savaitės dienų pavadinimus, o jiems vadovauja paslaptingas, daugiaformis ir nepažinus Sekmadienis, slapčia prasiskverbia policininkas Gabrielis Saimas, atstovaujantis kasdienybės romantikai, padorumui bei sveikam protui. Griovimo ir siautėjančių aistrų tikrovėje Saimas netikėtai tampa vienu iš anarchistų vadų. Fantastinius, siurrealistiškus ir jaudinančius šio herojaus nuotykius vainikuoja netikėčiausias finalas. Rašytojas sako norėjęs romane pavaizduoti "nevaldomų abejonių ir nevilties pasaulį, dažnai aprašomą pesimistų, dvejopoje abejonės prasmėje įžvelgdamas spindulėlį vilties, kurią nedrąsiai junta net pesimistai".
