Trumpose poetinėse esė autorius gvildena žmogaus ir vietos – miesto ar vietovės – santykį, kurio metu randasi unikalios egzistencinės patirtys. Miestai ir vietovės yra personifikuojami, su jais kalbamasi, į juos kreipiamasi. Sąmonės srauto technika knygoje savitai derinama su siužetiškumu, veiksmo raida.
Siužetas vystomas neskubant, fragmentiškai, tačiau įsižiūrint į detalę, nukreipiant žvilgsnį į savo emociją ar mintį. Tekstų įtaigos galia yra ir stilistinė, ir prasminė – trumpi sakiniai, kai kur vieno žodžio sakiniai kuria įtampą, kuri laipsniškai auga, kol yra išsprendžiama pasakotojo sąmonės ir pasąmonės susiliejimu, tuo, ką Carlas Gustavas Jungas vadino individuacija – visišku savo integralumo suvokimu. Ši knyga – tai bandymas ribotomis kalbos galiomis apšviesti tas žmogaus buvimo kertes, kurios paprastai nesileidžia apšviečiamos.