Zahiras

„Zahiras“ – tai istorija apie meilę, praradimą ir nerimastingą aistrą. Vienas garsus rašytojas,gyvenantis Paryžiuje, rašo apie dvasingumą, eina Šventojo Jokūbo keliu, ir vis dėlto vieną dieną, nieko nepaaiškinusi, jį palieka žmona. Jis leidžiasi į ilgą kelionę jos ieškoti. Jam, tarsi šių laikų Ulisui, tenka nugailėti daugybę pagundų ir sunkumų, kol galiausiai atranda, kas svarbiausia ir ko išties verta ieškoti, - savo tikrąjį „aš“. Knygoje daug apmąstymų ir minčių apie turtą, sėkmę, santuoką. Zahiras lydi autorių ir pagrindinį veikėją – šiame romane matome autoriaus ir pagrindinio veikėjo gyvenimo paralelę, - lydi visada, o ypač tada, kai įkyrios mintys jiems neduoda ramybės, kai jie skausmingai klausia savęs, kodėl paliko mylima moteris. Rašydamas šį kūrinį, Paulo Coelho sėmėsi įkvėpimo iš islamo tradicijos ir Jorge Luiso Borgeso novelės „Alepas“. Manoma, kad Zahiro sąvoka atsirado XVIII amžiuje. Zahiras arabiškai reiškia „matomas, esantis, visada pastebimas. „Kažkas“, kas prisiartinęs pamažu užvaldo mūsų mintis ir nebeleidžia galvoti apie nieką kita. Tai gali būti laikoma šventumu arba beprotybe.