Zahiras – tai istoriją apie meilę, praradimą ir ramybės neduodančią aistrą. Žinomas autorius, kaip ir Coelho, rašo apie dvasingumą, eina Santjago keliu, o
vieną dieną, nieko nepaaiškinusi, jį palieka žmona. Jis leidžiasi į ilgą kelionę jos ieškoti. Tarsi šių laikų Ulisui jam tenka nugalėti
įvairias pagundas ir pasiduoti vėjams, atvedusiems prie svarbiausio dalyko – savo tikrojo
„aš“. Pasakojime daug apmąstymų ir minčių apie sukauptą turtą, sėkmę, santuoką. Zahiras lydi autorių, kai įkyrios mintys užvaldo jo protą beviltiškai stengiantis suvokti,
kodėl mylimoji paliko jį.
Šiame kūrinyje nuostabiai panaši Paulo Coelho ir pagrindinio personažo
gyvenimo paralelė, todėl skaitymas intriguoja. Rašydamas Zahirą autorius sėmėsi įkvėpimo iš islamo tradicijos ir Jorge Luis Borges novelės „Alephas“ . Būtent čia jis susidūrė su „zahiro“ koncepcija. Zahiras yra tai, kas užima visą minties ir žmogaus,
žinančio, kad neįmanoma atsispirti meilei, egzistencijos plotą.