Stenas – vienas tų kietų vyrukų, kurie mums labai patinka. Jeigu jį reikėtų lyginti su kitais galiūnais, tai Stenas visais atžvilgiais lenktų pusdievį Heraklį ir tik keliais nano metrais nusileistų Supermenui, gausiai prisirijusiam vaistų iš gimtojo Kriptono. Kartu Stenas - ir išsilaisvinimo simbolis: nuo namų darbų, nuo tėvelio ir mamytės ir nuo „nelįsk po Onutės sijonu!“. Na, jis tik žmogus. Dar paauglys. Bet turi slaptą durklą dar slaptesnėje dirbtinėje odos makštyje. Pakankamai raumeningas, kad sugundytų Kristę iš muštukų kiemo, tačiau ir ganėtinai protingas, kad nešoktų vienas ant dvidešimties. Taip, „Stenas“ – knyga, parašyta dar nekaltais 1982–aisiais. O „Eridanas“ ją išleido 1997m. Kaip tik šiuo metu mūsų pokalbis įrašinėjamas.