Gyvenimas po Dievo

Sakau jums tai tokia atvira širdimi, kokią vargu ar kada nors vėl turėsiu, todėl meldžiuosi, kad dabar būtumėt ramiame kambaryje, kai išgirsit šiuos žodžius. Mano paslaptis yra tokia: man reikia Dievo, aš sergu, pavargau ir nebegaliu būti vienas. Man reikia Dievo, kad jis padėtų man duoti, nes atrodo, kad jau nebesugebu nieko duoti; kad padėtų man būti geram, nes atrodo, kad jau nebesugebu būti geram; kad padėtų man mylėti, nes atrodo, kad jau praradau gebėjimą mylėti.
Nors pats autorius nuolat pabrėžia, kad visada kalba „tik savo, o ne visos kartos vardu“, jo herojai, dažnai labai sąmojingi, atviri ir linkę analizuoti save, išreiškia ištisos kartos, kamuojamos XX a. pabaigos gyvenimo komplikacijų ir tuštumos, mintis. Dabar Douglas Couplandas – skaitomiausias šių laikų Kanados rašytojas, jo knygos išverstos į 24 kalbas, išleistos daugiau nei 30-yje šalių.
Romane „Gyvenimas po Dievo“ (1994) D. Couplandas vėl kreipiasi į savąją kartą, kuri yra iš tikrųjų pirmoji karta, užaugusi be religijos, ir kviečia skaitytojus atrasti pasaulį, kuris egzistuoja, bet nelengvai pamatomas ar apčiuopiamas. Rašytojas siekia atskleisti naują tiesą žmonėms, gyvenantiems kultūroje, kuri strimgalviais lėkdama pirmyn atsidūrė aklavietėje. Kultūroje, kuri atrodo esanti anapus Dievo.