Žemė maitintoja

Petras Cvirka (1909–1947) per trumpą savo 38 metų gyvenimą parašė puikių kūrinių. Knygų serijos redaktorių taryba prisimena, ką jis darė kaip marionetinio Liaudies seimo deputatas, tačiau P. Cvirkos prozą priskiria XX a. lietuvių literatūros lobynui. "...Mano romanas priešvalstybiškas ir antifašistiškas”, – rašė P. Cvirka, reikšdamas nusivylimą žemės reforma, o ir visa nepriklausomos Lietuvos socialine santvarka. Bežemis valstietis, romano herojus, išeina savanoriu kariauti už nepriklausomą Lietuvą, tikėdamasis žemės, laisvės ir lygybės. „Mes Lietuvą vedam į teisybę”, – aiškina savanoris, nešiodamas po kaimus rinkimų į seimą proklamacijas. Gavęs iš dvaro žemės sklypą, planuoja įsiveisti sodą. Beraštę žmoną moko skaityti, nes teks ūkininkauti kultūringai. Sako prakalbas, išrinktas šaulių būrio vadu. Bet audra išmuša rugius, liūtis išneša šieną, nudvesia karvė. Ir tenka lįsti skolon į naujo dvarininko kišenę...