Čia, kalnuose, vis dar buvo vasara, nors ir ne tokia karšta kaip apačioje. O ten, vis taip pat toli kaip ir anksčiau, baltavo negyvos viršukalnių grandinės, į dangų keldamos savo veržlias keteras. Retkarčiais sustodavau ir, pridengęs akis nuo saulės, žiūrėdavau į jas: tarsi būčiau jautęs, kad ten – mano pradžia, mano gyvenimas, mano pabaiga.
Jis – filosofas, svaiginančią akademinę karjerą iškeitęs į mažo miestelio romantiką. Nuo gyvenimo rutinos herojų gelbsti atsitiktinės giminingos sielos, nuoširdžiais prisilietimais palengvinančios kasdienybės „grandines".
Kiekvienas turi savo paslaptį ir slaptas mintis. Ar galima mylėti paukštę, savo svajonę? Apie tai neįprastame, provokuojančiame žinomo „egzistencinės" prozos autoriaus romane, kurį galima pavadinti ir filosofine pasaka.
„Jaroslavas Melnikas per buitines situacijas ir idealistines aspiracijas siekia kalbėti apie svarbiausius žmogaus egzistencijos aspektus, apnuoginti viską iki giliausios esmės. Šis romanas įdomiai, nors ir rizikingai, balansuoja ant buitinės tikrovės ir mitinės erdvės ribos. Pasakojimą komplikuoja erotiniai motyvai, nustebinantys ir patį pasakotoją, ir skaitytoją. Kai jau atrodo, kad skirtis tarp gėrio ir banalybės yra aiški, vėliau atsiskleidžia sudėtingesnė autoriaus vaizduojama tikrovė.“
„Jis – vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių autorių... Kiekviena jo knyga tarsi „nesibaigia" – palieka kankinantį klausimą, kodėl visa tai vyko, kaip tai atsitiko ir kas mūsų laukia toliau".