Daugiakampis

žsienio tyrėja, vykdanti užduotį, kurios esmė – surinkti visą įmanomą informaciją, padėsiančią nulaužti slaptažodį ir taip atrakinti slaptą duomenų rinkinį, nusileidžia Vilniuje per Melagių dieną. Tyrėja turi tik dvidešimt keturias valandas susitikimams su vietos gyventojais, kurie galėtų pasitarnauti ieškant užuominų, kurios leistų atnarplioti frazę „violetiniai miesto vartai“. Kartu su poete ir į pensiją išėjusiu detektyvu jie aplanko pagrindinius Vilniaus objektus ir netgi buvusį CŽV slaptąjį kalėjimą. Jie diskutuoja apie istoriją ir meną, mnemonines technikas, lėktuvų stebėjimą ir naujienų kūrimą. Kokius raktažodžius ar faktus jie gali rasti post-tiesos eroje, kai nebegalima pasikliauti nei žiniasklaida, nei valdžia, nei savo akimis ir kalba?

Daugiakampis visų pirma yra nuoroda į siužeto konstravimo priemonę, tačiau jo logika naudojama ir plėtojant personažus bei kalbos struktūrą. Įsivaizduokite, kad siužetas yra tartum socialinių tinklų informacijos srautas, kur vienintelis dalykas, siejantis skirtingus jo įrašus, yra faktas, jog jie visi prisideda prie naujos, daugialypės dabarties kūrimo. Istoriją papildo labai subjektyvus meno kūrinių, atspindinčių kasdienes aplinkybes, kuriomis mes visi neretai grumiamės su įvairiais sunkumais, repertuaras. Kaleidoskopinė autoriaus rega siūlo kitokį požiūrį į šiuolaikinę patirtį ir likvidžią tapatybę, besisukiojančią tarp prieštaringų vertybių ir diskursų, bei klausia, ką reiškia tiesa šiandieninėje click'ų skaičiumi pagrįstoje ekonomikoje.