Montedidijus

Girdžiu neapolietiškus šūksmus ir balsus, kalbu neapolietiškai, bet rašau itališkai. „Mes Italijoj, – sako tėtis, – bet mes ne italai. Kad mokėtumėm kalbą, turim jos mokytis kaip užsieny, kaip Amerikoj, tik neišvažiavę. Daugelis mūsų niekad itališkai nekalbės ir mirs šnekėdami neapolietiškai(...)"

Tai ne Jeruzalė, tai Neapolis, vienas jo kvartalas, pavadintas iškilniai ir neteisėtai, Montedidijumi, kur verda tirštos minios gyvenimas, kur net mirusieji nerimsta. Trylikametis berniukas išmoksta dirbti, kalbėti itališkai ir mylėti. Slapčia jis treniruojasi sviesti stebuklingą medžio pliauską. Kai naujasis jo draugas - senasis žydų batsiuvys, nupuolęs iš Šiaurės Europos, pliaukšteli sparnais, pagaliau išsipildo pranašystė. Pagrindinis veikėjas - tai vieta, Montedidijus, tufo iškyšulys, nugulęs kaulų ir ugnikalnio pelenų klodais, kur jau tūkstantmečiais gyvena žmonės. Ant aukščiausio stogo naujametė naktis sprogsta lyg krateris, išvaduoja sparnus, atveria bedugnes.