Leningrado madonos

Tai karo ir atsiminimų, meilės galios, grožio nevilties akivaizdoje portretas. 1941 metų rudenį vokiečių armija pasiekė tuometinio Leningrado apylinkes. Tai buvo ilgos ir varginančios apsiausties ženklas. Mėnesių mėnesius gyventojai drąsiai kentė badą ir šaltį. Marina, Ermitažo muziejaus gidė, kartu su kitais darbuotojais privalėjo nukabinti neįkainojamus muziejaus šedevrus ir palikti tik rėmus, kaip ženklą, kad paveikslai dar bus sugrąžinti į savo vietas. Šių paveikslų kiekvienas potėpis Marinai įstrigo giliai širdyje: nuogos moterų figūros, angelai, romios Madonos, kurios taip trumpai galėjo žvelgti žemyn į ją. Iš jų Marina susikūrė savo „atsiminimų rūmus“, asmeninį Ermitažą, kur ji slėpdavosi nuo teroro, bado ir sėlinančios mirties.