Sunkūs laikai

Rašytojas Čarlzas Dikensas (Charles Dickens) gimė 1812 m. vasario 7 d. Anglijoje. Iš tėvų Č. Dikensas nepaveldėjo nei būdo, nei polinkių.

Tikrąjį savo mokslą, nors pats to ir nenujautė, Č. Dikensas įgijo Londono lindynėse, o tikrąjį jo pašaukimą nulėmė Smoleto, Fildingo ir Servanteso knygos. Jis jau buvo parašęs tragediją ir kūrė apsakymus, kuriuos skaitė namiškiams, klajos po miestą ir jo niūrius skurdo kvartalus, jis ras žaliavos, iš kurios vėliau kurs savo herojus.

1827 metais, būdamas penkiolikos metų, Č. Dikensas baigė mokyklą ir akis į akį susidūrė su gyvenimu. Nelaiminga pirmoji meilė įspaudė jautrioje Č. Dikenso sieloje randą. Tauri meilė liko be atsako. Č. Dikensas jai rašė: Aš tikrai žinau, kad ėmiau skintis kelią iš skurdo ir nežinomybės, turėdamas vieną vienintelį tikslą- Jus.

Neužilgo Č. Dikensas gavo laikraštyje parlamentaro vietą. 1832 metais tapo Bendruomenės rūmų reporteriu. 1833 metais Čarlzas įmetė į žurnalo „Monthly Magazine“ pašto dėžutę pirmą savo apybraižą, vėliau žinomą kaip „Misterio Minso ir jo pusbrolio“ pavadinimu.

1834 metais pirmą kartą pasirodė autoriaus psiaudonimas „Bozas“. Vieną apybraižą tyliai pasisavino kažkoks autorius, pastatė „Adelfio“ teatro scenoje. Tais laikais teatrams negaliojo autorinių teisių įstatymai. Č. Dikensui buvo tik dvidešimt vieneri, kai pradėjo „Bozo apybraižas“, tačiau jose jau matyti, kad jis pastabus žmonių gyvenimo stebėtojas, apdovanotas skvarbiu humoru, kuris vėliau jį taip išgarsino, ir ypač supratimu, jog nelaimes žmonės susikuria patys. Rašydamas apybraižas, taip patikusias leidėjams, dėl to, kad už jas nereikėjo mokėti, Č. Dikensas gyveno kaip klajoklis. Jis susidraugavo su škotu, išspausdinusiu laikraštyje daugelį jo apybraižų. Vėliau Č. Dikensas vedė šio redaktoriaus dukterį Ketę. Būti mylimam - buvo svarbiausias Č. Dikenso prigimties poreikis.

1836 metais išėjo Bozo apybraižos pilnos sveiko humoro. Jas noriai pirko. Ypač populiarus buvo Pikvikas. 1836 metais personažo Pikviko vardas Anglijoje buvo žinomas plačiau, negu premjero. Č. Dikensas nesutardavo su leidėjais. Visas pelnas atitekdavo leidėjams, o autoriui likdavo grašiai. Leidyklų savininkai lobo, o autoriai vos galą su galu sudurdavo. Č. Dikensas vienas pirmųjų pralaužė ledus.

Jis rašė Oliverį Tvistą ir Nikolą Niklbį, šlifavo Grimaldžio memuarus, kūrė naujas apybraižas, rašė esė laikščiui, redagavo straipsnius. Č. Dikensas dirbo karštligiškai. Nenuostabu, kad nuo nežmoniškos įtampos autorius neišlaikė. Sirgo. Oliveris Tvistas laimėjo rašytojui naują skaitytoją. Geriausios romano scenos rodo, kad Č. Dikensas puikiai pažinojo tamsiąją gyvenimo pusę. Jaunystėje Dikensas dirbo batų tepalo fabrike, ir tai jam davė naudos, kaip menininkui. Jis sugebėjo pajusti ir perteikti Londono atmosferą.

Č. Dikensas mėgo labiau vyrų kompaniją. Dažnai leisdavosi karietomis su draugais į išvykas.

Rašytojas buvo užsigimęs aktorius. Dažnai organizuodavo savo namuose spektaklius. Pats buvo šių spektaklių režisierius ir aktorius. Tai ir buvo jo tikrasis pašaukimas. Jeigu Č. Dikensas nebūtų rašytojas, būtų aktorius. Viename spektaklyje jis vaidino skirtingus personažus.

Jo proto kūdikiai užimdavo visas jo mintis. Į žmones Č. Dikensas žiūrėjo su meile: linkėjo jiems gera ir netroško pažinti jų blogosios pusės. Jis norėjo tikėti, kad žmonės geri, o kai susidurdavo su jų ydomis, savo nusivylimą paversdavo humoru.

Č. Dikensas savo gyvenimą pradėjo kaip rašytojas ir pamažu virto aktoriumi. Skaitydamas savo kūrinius, Dikensas išvažinėjo visą Angliją, Škotiją ir Airiją.

Č. Dikensas norėjo keliauti pas savo sūnų į Australiją, bet jo kelionė į Gaols Hilą 1870 metais buvo paskutinė.

Pagrindinė kūryba: Deividas Koperfyldas, Didieji lūkesčiai, Pikviko klubo užrašai, Oliveris Tvistas, Sunkūs laikai, Kalėdų giesmė, Dombis ir sūnus, Nikolas Niklbis.