1944-ųjų pabaigoje Sovietų kariuomenė nacių kontroliuojamą Budapeštą apgulė trejetui mėnesių, įkalindama dešimtis tūkstančių vokiečių ir vengrų karių ir veik milijoną civilių tikrame pragare. Kanadiečio Tamas Dobozy rinktinės „Apgulties 13“ apsakymų tema ir objektas – protu neaprėpiamų šios apgulties žiaurumų trauma. Ją jis parodo kaip aktualią patirtį – dalies apsakymų veiksmo vieta ir laikas (arba „atsukamas laikas“) – apgulto Budapešto gatvės ir net kanalizacijos požemiai arba kaip šios traumos padarinius, išgyvenamus dabartinės Vengrijos emigrantų bendruomenės Vakaruose. Apsakymo meistrą esmingai domina žmogaus tapatybės ir jos irimo, pasirinkimo problemos, žmogaus menkybė, bet sykiu ir jo paslaptingumas, komiškumas, išryškėjantis kraštutinėmis aplinkybėmis, karo absurdo ir nuožmumo akivaizdoje. Savitai autoriaus audžiamas pasakojimas sukuria balansavimo tarp tikrovės, sapno ir regėjimo įspūdį (tarsi nepakeliamai šiurpi „siurrealistinė“ medžiaga to reikalautų), atskiruose atsakymuose pasikartojantys siužetiniai motyvai ir herojai painioja skaitytoją, neleisdami suprasti, kokia yra empirinė „tiesa“. Apsakymams nebūdingas perdėtas vaizdingumas, veikiau kinematografinis raiškumas, kiekvienas realistinis, linijinis pasakojimas „atmezgamas“ sukrečiančia poetine metafora.