„Nusikaltimas ir bausmė“ – vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romanų, išleistas 1866 m. Kartu su Levo Tolstojaus „Karas ir Taika“, šis kūrinys yra laikomas rusų literatūros šedevru.
„Nusikaltimą ir bausmę“ Dostojevskis pradėjo rašyti 1865 m. vasarą. Autorius planavo kūrinį pavadinti „Girtuoklėliai“, kadangi kūrinyje nemažai dėmesio skiriama neblaivių žmonių elgesiui ir psichologijai. Vėliau norėjo pavadinti „Psichologinė nusikaltimo reikšmė“ tačiau galiausiai parinko pavadinimą „Nusikaltimas ir bausmė“.
Romane „Nusikaltimas ir bausmė“ rašytojas gilinasi į nusikaltimo psichologiją, žvelgia į gyvenantį tarsi normalų gyvenimą žudiką, į jo sielą, kaip jis atsiteisia už padarytą nusikaltimą. Veiksmas vyksta XIX a. Rusijoje, Sankt Peterburge. Skurdžiai gyvenantis, iš universiteto sąrašų išbruktas ir vienatvėje paskendęs Raskolnikovas sukuria teoriją apie du žmonių tipus – stipriuosius išskirtinius ir paprastus. Siekdamas įrodyti savo išskirtinumą, jis ryžtasi žmogžudystei.
Po žmogžudystės Raskolnikovą užvaldo baimės ir ligos. Jis keistai elgiasi, jo nebeatpažįsta artimieji, jis nuo visų atsiriboja, tačiau kam nors vis užsimindamas apie nusikaltimą taip sukelia įtarimus. Raskolnikovas tarsi klejoja ir liguistai siekia išsivaduoti nuo jį slegiančios sąžinės graužaties.
Kaip gyventi padarius nusikaltimą? Ar kiekviena žmogžudystė tokia pat baisi? O gal yra pateisinimas, jei nužudytas žmogus buvo blogas arba žudikas tai padarė iš kilnios idėjos? Daugybė klausimų, kuriuos teks išspręsti Raskolnikovui ir apmąstyti knygos skaitytojui. O čia dar sukiosis puikiai psichologiją išmanantis ir manipuliuojantis pareigūnas Porfirijus, Raskolnikovo meilė prostitutė Sonia ir kiti įdomūs, netikėtus siužeto vingius lemiantys ryškių charakterių veikėjai.