Eldorado liūtai

Žurnalistė Stela Henderson keliauja į Visatos užkampį - Eldorado planetą - parašyti straipsnio apie šį naująjį pasaulį, kuriame - beveik laukiniai Vakarai. Mat visą Žemės ekonomiką savo gniaužtuose suėmęs Jungtinių Tautų Planetų Metalurgijos Biuras (PMB) trokšta gauti planetos neribotos eksploatacijos licenciją, tačiau yra viena problema - vietiniai čiabuviai labai primena žmones ir Planetų Ksenologijos Biuras nenori leisti PMB nusiaubti ir, kaip įprasta žmonijos istorijoje, sunaikinti svetimos rasės vardan gausių metalų ir kitų medžiagų išteklių. Čia Stela susipažįsta su Teraji Lapradu - rasiniu mišrūnu, geologu, vietinių gyventojų draugu, anaiptol ne geruoju berniuku, su kuriuo išsitrenkia į kelionę per planetą, kur moteriai lemta pažinti, kokius kėslus rezga jos tėvo valdoma PMB. Iš tiesų, kam gi daugiau rašyti apie rasizmą ir ksenofobiją, jeigu ne Le Peno tėvynainiui? Įtariu, kad romano parašymo laikais (1967) termino "politinis korektiškumas" niekas dar nebuvo girdėjęs. Beje, pripratusiam prie anglosaksiškos ar rusiškos fantastikos, kur atitinkamai užrašai ant barų ir įstaigų būdavo angliškai arba rusiškai, gan keistai skamba, kai miestelyje, kuriame vos 20 tūkst. gyventojų - užrašai prancūziški! Nors reikia pastebėti, jog romane aprašytoje istorijoje nieko naujo - tiesiog naujojo pasaulio nukariavimo istorija perkelta į žvaigždes, bet perkelta - meistriškai. Romanas įtraukia, žavi vaizdingumu ir dinamika, ne visai banaliais veikėjais (na, visi supranta, kad Teraji - protagonistas, bet ne toks jau primityvus, kaip pasitaiko - kaip sakoma, tvirtas, bet pažeidžiamas), kieta intriga ir… nedžiaugsminga pabaiga. Žodžiu, puikus vakaras atsivertus - garantuotas.