Naktinis cirkas

Šis cirkas atvyksta netikėtai, nepranešęs. Be išankstinių skelbimų. Tiesiog vakar jo nebuvo, o šiandien jau yra. Ir atsidaro jis tik naktį. Palapinėse su baltais ir juodais dryžiais žiūrovų laukia stebuklai, nuo kurių gniaužia kvapą: ledinis sodas, labirintas iš debesų, ugnimi kvėpuojantys popieriniai drakonai, gimnastai, telpantys į nedideles stiklines dėžes...
Šių stebuklų autoriai – du jauni iliuzionistai, Selija ir Markas, ir šis cirkas jiems – tik arena, kurioje grumiasi jųdviejų vaizduotė ir galia. Nuo vaikystės tik tokiam gyvenimui, tik tokiai dvikovai juos ruošė paslaptingi mokytojai, žaidžiantys neperprantamą, jiems vieniems žinomą žaidimą. Ir Selija su Marku net nenumano, kokią šio žaidimo pabaigą jų mokytojai yra jiems sugalvoję...
Selijos ir Marko dvikova nuožmi. Ir visgi nutinka tai, ko niekas nelaukė – jaunuoliai įsimyli vienas kitą. Neapdairiai, beprotiškai, stebuklingai – nuo jų meilės įsižiebia žiburiai, o kambarys įkaista, kai jų rankos susiliečia.
Bet ar jaunuolių meilės pakaks, kad būtų nutrauktas žiaurus žaidimas, nuo kurio priklauso ne tik jų pačių, bet ir visų cirke esančių – ir talentingų akrobatų, ir net cirko savininkų – likimai?

Romanas apie burtus ir meilę, pakerėjęs pasaulio skaitytojus įspūdingu fantazijos polėkiu.
1886 metais pasaulinės šlovės sulaukia paslaptingas klajojantis cirkas. Jis atidarytas tik naktį, jo palapinės ir visi daiktai tik juodi arba balti. Le Cirque des Rêves, „Svajonių cirkas“, žavi visus žiūrovus, klaidžiojančius jo apskritais takais ir besišildančius prie laužo kieme. „Svajonių cirkas“ nėra įprastas, nors čia netrūksta akrobatų, žvėrių dresuotojų ir būrėjų. Vienose palapinėse – debesys, kitose – ledas. Kartais atrodo, kad cirkas pakerėjo gerbėjus, vadinančius save rêveurs – svajotojai. Pasakojimo centre – painūs dviejų jaunų iliuzionistų, mago dukters Selijos ir burtininko mokinio Marko, santykiai. Įtartiniems mokytojams įsakius, juodu tampa varžovais žaidimo, kuriam ribas nustatys tik jų vaizduotė ir meilė...