Fortūna ant medžio

Knyga „Fortūna ant medžio“ yra legendų ir filosofinių alegorijų rinkinys iš Baltasaro Graciano romano „Kritikonas“, apie žmogaus kelią nuo jaunystės iki mirties žmonių visuomenėje. Knyga pavadinta pagal romano 2-oje dalyje 6 skirsnyje esančią legendą.

Baltasaras Gracianas gimė ir gyveno Ispanijoje (krikštytas 1601 m.), jį auklėjo dėdė kapelionas iš Toledo. Jėzuitų kolegijoje gavęs pradinį pasirengimą, vėliau jis studijavo filosofiją Kalatajudoje ir teologiją Saragosoje, po to dėstė lotynų kalbos gramatiką Kalatajudoje, filosofiją Valensijos kolegijoje. Literatūrinė jo veikla prasideda 1636 metais, kai Gracianas persikėlė į Ueską ir tapo vietinės jėzuitų kolegijos dėstytoju ir nuodėmklausiu. Čia jį globojo kolegijos rektorius, išsilavinęs didikas Vincencijus Lastanosa, garsus bibliofilas, kolekcininkas, literatas. Čia buvo išleistas ir pirmasis Graciano kūrinys „Herojus“, tipiškas ispaniškojo europietiškojo baroko pavyzdys. Pagrindinėmis didžių darbų kūrėjo savybėmis Gracianas įvardina įžvalgumą, susivaldymą, išlavintą skonį ir t.t. (iš viso 20). 1670 m. Saragosoje išėjo antrasis veikalas „Politikas“, o dar vėliau – traktatai „Sąmojis“ ir „Išmintingasis“ bei originalių, kandžių, sąmojingų aforizmų rinkinys „Parankinis orakulas“. Baltasaras Gracianas vis labiau tampa neparankus jėzuitų ordino hierarchams, su kuriais jis nederino nei knygų idėjų, nei jų išleidimo, prisidengdamas lengvai iššifruojamu pseudonimu.