Elzė, vieniša moteris didmiesčio džiunglėse, palūžta gavusi žinią apie Joakimo, savo suaugusio sūnaus, narkomano, mirtį. Patekusi į
psichiatrijos ligoninę, Elzė geria skausmo ir meilės taurę, klajodama
po jųdviejų su Joakimu pasaulį, ieškodama atsakymų į daugybę „kodėl?“.
Gyvenimas nesustoja, Elzė nejučiomis tiesia trapius tiltus kitų žmonių link ir randa jėgų būti toliau...
Kūrinyje autorė liečia skaudžius egzistencinius klausimus, nuo kurių neapsaugotas nei vienas iš mūsų – mirties, vienatvės, kaltės, atsakomybės.
Kartu ji moko skaitytojus labiau mylėti save ir atsigręžti į tuos dalykus savo gyvenime, kurie žadina viltį, kurie gelbsti nuo egzistencinio kaltės jausmo.
Užuojauta ir viltis – didžiausia rašytojos dovana skaitytojams.