Žymaus šveicarų dramaturgo ir romanisto Makso Frišo (Max Frisch, 1911-1991) brandžiausiame romane „Homo Faber“ (1957) parodoma, kaip skaudžiai vienišėja žmogus industrinės civilizacijos pasaulyje, kuriame materialinė gerovė dažnai puikiai sutaria su dvasios ydomis.