Gargantiua ir Pantagriuelis

Prancūzų autoriaus Fransua Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“ – pasaulio literatūros klasika, kurioje skaitytojai susipažins su satyriškai papasakota XVI a. Prancūzijos tikrove.
Dėl „Gargantiua ir Pantagriuelio“ Fransua Rablė turėjo palikti Prancūziją, slapstytis Italijoje, prašyti karaliaus ir kitų įtakingų asmenų užtarimo, o jo kūrinys buvo įtrauktas ir katalikų bažnyčios draudžiamų knygų sąrašą. Dažnai skaitytojų vaizduotėje šis romanas žinomas kaip nežaboto grotesko ir farso mišinys, tačiau dar pats Rablė yra kvietęs skaitytojus ieškoti gilesnės prasmės, net jei atrodo, kad „autorius tik šiaip sau juokauja“.

Todėl pasakojimas apie milžino Gargantiua ir jo sūnaus Pantagriuelio gyvenimą ir žygius nėra paprastas grožinės literatūros kūrinys. Visų pirma – tai vėlyvųjų viduramžių epochos paminklas, maištas prieš laikmečio dviveidystę, renesanso pranašas. Tai traktatas, kuriame savo vietą randa laikmečio medicinos, istorijos, teisės ir mitologijos žinios. Tačiau skaitytojas nenuobodžiaus, nes viskas parašyta žaismingai, ekstravagantiškai ir satyriškai. Tai originalus samprotavimas apie žmogaus būties prasmę, sujungiantis renesanso išmintį ir folkloro bei liaudies pasakojimų motyvus.

Didysis humanistas Rablė savo kūrinyje naudoja rašytiniuose paminkluose beveik neišlikusią viduramžių ir Rensanso laikų liaudies juoko kultūrą.