Ši knyga skirta išrinktiesiems. Tiems žmonėms, kurie patys save išrinko metafizinių sunkenybių nešėjais. Tiem savavaliams šamanams, kurie bando prasibrauti į aptingusią kasdienio pasaulio gyventojų sąmonę. Šią knygą turėtų perskaityti tie, kurims dar rūpi kūrybos ir žmogiškosios minties gyvavimas. Kūryba dažniausiai nėra nei didis smagumas, nei linksma ar pelninga profesija. Rašymas tėra nuosekli ir sąmoninga savižuda, o kiekvienas tikras rašytojas yra menamas savižudis. Gyvenimas yra įsisąmoninta kančia, o geriausiai tos kančios atmainas perpranta savižudiški kūrėjai. Rašytojai stengiasi perkurti pasaulį žodžiais bei sakiniais. Kartais iš tų žodžių susiklosto mintys. Retsykiais tos mintys skaitantį žmogų pamoko, pakeri arba pražudo. Pačius rašytojus jų mintys pražudo neišvengiamai. Šios knygos pagrindinis personažas yra rašytojas, taigi užsiima kūryba: lėta ir apgalvota savižuda bei artimųjų kankinimu. Tik šitaip galima įveikti pasaulio patyčias, įsibrauti į dievų kompiuterius ir slapčia persirašyti kai kuriuos jų sumanymus. Tik šitaip įmanoma užkirsti kelią niekingiems dievų kėslams ir bent kiek patobulinti pasaulį. Šiame pasaulyje kūrėjas gali išgyventi tik visiškai sąmoningai ir kankinamai nusižudęs. Kūrėjai nuosekliai žudosi savo kūryba. Visi kiti žudo tik laiką. Rimas Vizbara ir vėl valdė mažytį jį supantį pasaulėlį. Apie tą mažą pasaulėlį buvo galima parašyti graudžiai tobulą apsakymą. Tai galėjo būti apsakymas apie žmogų, kuris vis dėlto nugalėjo, net beviltiškai pralaimėdamas. Apie žmogų, kuris visą gyvenimą nuosekliai žudėsi, kaip tik įmanydamas. Mylimu ir nekenčiamu darbu, geidžiamomis ir neišvengiamai išduodančiomis moterimis, o dar ežerais, net ištisomis jūromis alkoholio. Jis žinojo septynis lėtos savižudos būdus, visus juos kantriai išbandė pats su savimi. Pats save įgrūdo į kankinimų rūsį ir privertė prisiminti skaudžiai nereikalingą savo praeitį. Išmokė save pavirsti šunimi ir slapčia stebėti, ką veikia jo tėvas ir neištikima žmona. Tas apsakymo žmogus buvo tikras burtininkas, tikras šamanas.