Romane „Vilniaus pokeris“ (1989) R. Gavelis dekonstruoja totalitarinės sistemos prievartos mechanizmą. Šokiruojančios poetikos priemonėmis kalbama apie žmogaus dvasios irimą, nuplėšiamos homo sovieticus kaukės. Konflikto pagrindą sudaro susidūrimas ir kova su „Jais“, metafiziniu blogiu, kuris turi tūkstančius veidų. Sovietmečio iškankintas, bet mąstyti dar sugebantis žmogus traktuojamas kaip patologiniais aukos simptomais pasireiškianti analitinė sąmonė. Dvasios nekropolyje padėti negali nei kultūra, tarnaujanti valdžiai, nei tautiniai mitai – impotentiški kaip Vilniaus falas. Juo ironiškai vadinama Gedimino pilis – Lietuvos sostinės simbolis bei nacionalinis pasididžiavimas. Romanas sumodeliuotas tarsi literatūrinis „pokeris“, jo žaidėjai – keturi personažai – kiekvienas savaip pasakoja tą pačią tragišką istoriją. Tikrojo pasaulio ieškojimo mitas pateikiamas kaip juodoji komedija, kurios vienintelis tikslas, pasak vieno iš veikėjų, yra prajuokinti Viešpatį.