Knygoje dėstoma lietuvių kalbos tyrimams pritaikyta klasikinės fonologijos teorija, sintezuojanti pagrindinių struktūrinės kalbotyros krypčių – ypač Kopenhagos ir Prahos mokyklų teorines idėjas ir konkrečius tyrimo metodus. Aiškinant fonologijos sąvokas ir fonologinių elementų nustatymo bei klasifikavimo principus pirmiausia remiamasi lietuvių kalbos ir jos tarmių faktais. Plačiai panaudojami ir kitų kalbų duomenys (jie dažniausiai sudaro tipologinį foną atitinkamiems lietuvių kalbos reiškiniams).
Ji skiriama įvairių krypčių humanitarams, ypač kalbotyros krypties mokslininkams, doktorantams, magistrantams, vyresniųjų kursų studentams.