Brėkšmės našta

Jurgis Gliauda, apžvelgdamas kuria žmonių gyvenimo situaciją iš daugelio pusių, naudojasi skirtingomis atskirų žmonių nuotaikomis, su kuriomis jie ateina į tą patį įvykį. Sugebėdamas pasekti skirtingus priėjimus to paties įvykio dalyviuose, Gliauda atseka tą neaptariamą ir nenužymimą sritį, kurioje susitinka šviesa ir tamsa, kilimas ir smukimas, patikimas ir nesidomėjimas. Gal jo kūryboje nėra labai ryški kaltė ir dorybė, tačiau čia pasirodo pati žmogiškojo gyvenimo gimtis. Šią sritį analizuodamas šiame romane, Gliauda ją pavadina brėkšme. Brėkšmė, būdama pati pirmoji šviesos apraiška, turi nemažai sunkumo, kuris žmogui sudaro ne lengvai pakeliamą naštą.