Dvylika kėdžių

Nepakartojamas humoras ir žaisminga ironija – vizitinė dviejų satyrikų – Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo – kortelė. Ne veltui Odesa nuo seno garsėjo ypatinga satyros ir saviironijos dvasia ir šmaikščiais aštrialiežuviais, kurių nenutildė nei karai, nei teroras, nei revoliucijos. Odesa šaipėsi. Visada. Iš tamsumo, savanaudiškumo, biurokratijos, prisitaikėliškumo, pataikūniškumo, bailumo. Tačiau labiausiai tyčiojosi iš kvailumo ir sovietinės beprotybės. Šmaikštus žodis kovojo su sistema geriau nei šautuvas. Todėl 1948 metais romanai „Dvylika kėdžių" ir „Aukso veršis" buvo uždrausti... Tik po 10 metų cenzūra vėl leido juos publikuoti.

Iljos Ilfo (tikrasis vardas – Iekhiel–Leib ben Arie Fainzilberg; 1897–1937) ir Jevgenijaus Petrovo (tikrasis vardas – Evgeny Petrovich Kataev; 1902–1942) draugystė prasidėjo 1925 m., o 1926 m. jie pradėjo bendradarbiauti – pradžioje rašė feljetonus ir piešė piešinius humoro žurnalams, o po kurio laiko ėmėsi rašyti stambesnius kūrinius. Pirmasis reikšmingas bendras I. Ilfo ir J. Petrovo darbas buvo romanas „Dvylika kėdžių", publikuotas 1928 m. žurnale „Trisdešimt dienų" ir tais pačiais metais išleistas kaip atskira knyga.