Sidro namų taisyklės
“Sidro namų taisyklės” (1985 m.) – vienas iš geriausių Džono Irvingo romanų, gal net pats gerausias. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, incestas, melas – tai tik keletas šio drąsaus ir jausmingo, komiškų detalių kupino kūrinio temų.
Pagrindinis romano veikėjas – našlaitis Homeras Velzas, gimęs ir užaugęs Sent Klaudo prieglaudoje, kur daktaras Vilburis Larčas dirba Dievo darbą: priima našlaičius ir daro abortus – elgiasi taip, kaip nori žiemą vasarą traukiniu atvykstančios nelaimingos moterys. Tiesa, abortus daryti draudžiama, bet daktaras Larčas žino, kas nutinka nepageidaujamų kūdikių atsikratyti mėginančioms jaunoms – ir nelabai jaunoms – moterims, kai joms nepadeda gydytojai, ir koks būna prieglaudose paliktų našlaičių gyvenimas. Daktaras Larčas myli visus savo našlaičius, ypač Homerą Velzą, daug kartų atiduotą galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantį į prieglaudą, nes tai vienintelė vieta, kur jis jaučiasi savas. Ilgainiui Homeras tampa daktaro Larčo padėjėju, Larčas jį moko chirurgijos ir akušerijos, bet Homeras, puikus akušeris, nors ir nebaigęs medicinos mokslų, suvokia negalįs daryti abortų. Netrukus į prieglaudą atvažiuoja įsimylėjėlių pora – Kendė ir Volis. Jie ieško abortus darančio gydytojo ir neabejoja, kad kada nors galės turėti kitą kūdikį. Homeras su Kende ir Voliu, kurio šeima verčiasi sodininkyste, išvyksta prie vandenyno – atsivežti medelių. Tačiau kelionė trunka gerokai ilgiau negu porą dienų. Tik po penkiolikos metų Homero sūnus Andželas, visada manęs, kad yra įvaikintas, sužino tiesą...
Pagal šį romaną Džonas Irvingas parašė scenarijų filmui, už kurį gavo “Oskarą”.
