Ketvirtoji ranka
John Irving (Džonas Irvingas) pirmąjį savo romaną išleido būdamas dvidešimt šešerių. Jo pasakojimo stilius nuo 1978 – ųjų, kai buvo išleista jo pirmoji knyga „Pasaulis pagal Garpą“, nelabai kuo pasikeitė. Realistiškumas ir nuolat netikėtas, jaudinantis turinys, nežinojimas, ko tikėtis kitame puslapyje, - būdingiausi šio autoriaus kūrinių bruožai. Taip puikiai atsiskleidė ir „Pasaulyje pagal Garpą“, ir „Maldoje už Oveną Minį“, ir „Sidro namų taisyklėse“.
Bet „Ketvirtoji ranka“, atrodo, bus kažkokia komedija; galbūt ne visai vykęs J. Irvingo pokštas. Kažkoks netikras seksualinis farsas, ir dar vienas žurnalistas, dulkinantis kiekvieną sutiktąją. Jau pirmoje knygos pusėje išties gausu tokių frazių kaip „jam atsistojo“; „jis neprisiminė, ar buvo ją dulkinęs; greičiausiai“. Kartu – tai lyg ir neturėtų stebinti - juk Johnas Irvingas yra sakęs: „rašau knygas ne tam, kad kitiems nurodyčiau, kaip gyventi. Negalima pasaulio vaizduoti be prievartos ir negalima nutylėti, kokią galią turi seksualumas.“
Įvykiai romane klostosi gan keistai: Patrikas Volingfordas, Niujorko televizijos žurnalistas, Indijoje rengia reportažą. Jis pernelyg drąsiai prisiartina prie liūto narvo ir netenka…savo kairiosios plaštakos. Čia susiduriame su paradoksu: „Nelaimių kanalas“, - taip žmonės vadino tą Niujorko televiziją, kurioje Patrikas dirbo, rodo dar vieną absurdiškai netektį – jų žurnalistas netenka dalies rankos! Tas, kuris iš viso pasaulio tempė filmuotas nelaimes namo, į Niujorką, tam, kuris kapstydavosi po svetimą skausmą, kuris šypsodavosi ten, kur plaukia upeliai ašarų…Bet net ir šiuo atveju Patrikas netampa auka! Jis išgarsėja – tiesa, ne tokiu būdu, kokiu norėjo, tačiau kaip jis troško tapti žinomas! Ir iš tiesų – retas nežinojo apie „Liūto Užkandą“. Taip vadinosi naujasis Patrikas Volingfordas....
....o tuo metu plastikos chirurgas Zajoncas tik ir laukė Patriko skambučio: jis buvo pasiryžęs padaryti pirmąją pasaulyje plaštakos persodinimo operaciją. Tačiau ką persodinti?
Donoras?
Viskonsine gyvenanti ponia Doris pasiryžusi žūtbūt atiduoti Volingfordui savo vyro plaštaką. Bet jos vyras dar gyvas. Nesenas. Ir visiškai sveikas. Juodu ketina susilaukti vaikų...
Bet Liūto Užkanda TĄ plaštaką gauna. Kaip? Ponia iš Viskonsino nenužudo vyro; neatsiranda ir naujas donoras. Bet kaip? Ir kodėl vienas pagrindinių šio romano veikėjų - kairės rankos plaštaka? Stulbinantis faktas, tačiau ji tarytum lygiavertis veikėjas veikia kitų personažų gyvenimuose.
Tačiau kaip pasireiškia prievarta, kurią J. Irvingas pasiryžęs atskleisti? Kame slypi seksualumas? Ar prievarta gali būti seksuali? Ar seksualumas gali lemti žmogaus likimą?
Kas žmogų gali priversti pasikeisti?
Sunku būtų atsakyti į šiuos klausimus, neperskaičius „Ketvirtosios rankos“. Tai lyg savotiški televizijos užkulisiai, meilė ir nuodėmių atpirkimas, netektys, kilimas, kritimas, beprotiškas greitis – „aukštyn - žemyn“ – mažų mažiausiai tiek galima pasakyti apie šį romaną.
O kodėl keturi balai? Nes per daug neIrvingiška pabaiga. Šiaip jis būna mažiau nuspėjamas. Arba ne toks geras. O šįkart jis suteikia viltį: „Aš tikrai labai pasistengsiu...“.
