Romano „Ištirpti prarastam laike" centre - dramatiška istoriko Kazimiero Šato asmenybė, kurios smegenyse sukasi amžinas kompaktinis diskas su įrašyta praeitimi.
„Viską, ką turiu, nešuosi su savimi, kaip kuprą nešuosi savo praeitį",- prisipažįsta pagrindinis herojus. O toje praeityje - ir skaudi tėvo Mykolo žūtis pokario metais, ir vadovybės primesta disertacijos tema, ir, žinoma, nepaprastai spalvinga jo moteris Monika, kurią jis beprotiškai mylėjo, bet kuri su realybe nieko bendro neturėjo: „jos geidžiau ir jos neturėjau, visas gyvenimas be jos ir su ja"... Toks drastiškai spalvingas moters charakteris - ko gero naujas reiškinys mūsų literatūroje.
Nutapęs visą plejadą žmogiškų, šiltų ir jautrių personažų prozininkas Antanas Drilinga pasako daug tiesos apie šiuolaikinį gyvenimą.