Ramziui jau penkiasdešimt. Jo pastangomis Egiptas klesti, tačiau likimas vis dar nesuteikia geidžiamos sielos ramybės: reikia valdyti šalį, nuolat rūpinantis žmonių gerove. Išmušus paskutiniosios priešės – senatvės – valandai, Ramzis atsisėda Vakarų akacijos paunksmėje, pasirengęs paskutinei kelionei. Dabar raštininkas Amenis, ištikimai tarnavęs savo valdovui visus šešiasdešimt septynerius jo valdymo metus, jau galėtų padėti į šalį papirusą ir teptuką... bet pirma jis privalo širdies krauju parašyti pasakiškojo Šviesos Sūnaus – savo draugo ir didžiojo faraono – istoriją...