Pilis
Franzas Kafka (1883-1924) – vienas įtakingiausių modernizmo rašytojų. Gimęs ir augęs Prahoje, kuri tuomet priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, jis tėvo pageidavimu tapo teisininku, bet šį darbą laikė vien pragyvenimo šaltiniu, o širdžiai mieliausia jam buvo literatūra.
Jo sveikata buvo silpna, jį kamavo migrena, nemiga, o paskui ir tuberkuliozė. Šiandien manoma, kad F. Kafka visą gyvenimą sirgo depresija, kuri darė ryškią įtaką jo literatūriniam pasauliui.
Turbūt joks kitas rašytojas nėra taip įtaigiai pavaizdavęs absurdo siaubo, kaip F. Kafka. Jo šiurpiame pasaulyje baugina ne pramanytos pabaisos, o žmonių atšiaurumas ir pasaulio tvarkos nepažinumas. Čia nėra nei mylinčio Dievo, nei šiltos bendruomenės paramos. Kafkiškais žmogus visada vienas, menkas, nereikšmingas, lyg atsitiktinis žaisliukas savaeigio pasaulio rankose.
„Pilis“, kaip manoma, turėjo būti svarbiausias F. Kafkos veikalas. Jis liko nebaigtas, jį užbaigė Maxas Brodas, ilgametis rašytojo draugas. Kaip ir daugelį kitų savo darbų, pats F. Kafka „Pilį“ mirdamas norėjo sunaikinti. Pagrindinis romano veikėjas, vardu tiesiog K., atvyksta į mažą kaimelį prie Pilies. Jam reikia patekti į Pilį ir gauti jos užtarimą ir globą, bet kelią nežinia kodėl vis pastoja sukti valdininkai. Kaimelio žmonės į jį žiūri įtariai, nenori jo priimti į savo draugiją. Kaip F. Kafkai ir būdinga, jokios atomazgos romane nėra. Tai paties gyvenimo, kaip rašytojas jį suprato, metafora – beviltiškas, bejėgiškas blaškymasis, kažko be galo trokštant, bet dėl pasaulio atšiaurumo nepajėgiant pasiekti.
