Plačiai žinomas faktas, kad prieš mirtį Kafka prašė draugo sudeginti jo rankraščius, tačiau šis priešmirtinio prašymo neįvykdė, išsaugojo rašytojo literatūrinį palikimą, kurį skaito jau ne viena karta pasaulyje. Romano kulminacinis taškas yra akistata su sunkia dilema: vis dėlto tvirtas M. Brodo apsisprendimas „paminti" geriausio jaunystės draugo priešmirtinį prašymą ir pasižadėjimas sau žūtbūt išleisti visą F. Kafkos kūrybą, kurią laikė pranašiška ir nušviečiančia kelią tolesnei XX amžiaus literatūrai, nugali. Romano autorius neišsikelia tikslo nuosekliai brėžti faktografija paremtos siužeto linijos, jis pateikia savitą interpretaciją, išryškindamas vienus biografinius faktus ir nutylėdamas ar pakeisdamas kitus; kaip meistriškas dramaturgas santūriomis kalbinėmis ir siužetinėmis priemonėmis itin įtaigiai atskleidžia išbaigtus psichologinius veikėjų paveikslus ir sukuria tikrovišką istorinio laikotarpio atmosferą. Tragiškumo romanui suteikia faktas, jog daugelis veikėjų realiame gyvenime tapo holokausto aukomis...