"Buvo jau po pusiaunakčio. Kaime ir kalnų sodybose nugiedojo pirmieji gaidžiai. Viena paskui kitą tartum kažkieno už-pučiamos žvakės geso šaltos kovo žvaigždės. Dar valandėlė, ir išsirietęs virš dviejų aukštų kalvų lyg raudonas ragas mėnulis nusileis. Apsuptas Starą Planinos kalnų, prisiglaudęs gilioje lyg katilas dauboje, miegojo didelis senas Kotelo kaimas.
Tą vakarą vakaronė Stoikos Mamareco namuose ilgai užtruko. Būtų dar ir nesibaigusi, jeigu Erkečo meškininkas, dėdulė Stanča, atėjęs su gudula palinksminti jaunimo, nebūtų užsimanęs miego ir išėjęs namo. O jam išėjus, pamažiukais išsiskirstė ir kiti vakarotojai. Liko tik Stoiką su savo šeimyna...
O sūnų apsėstas bajus Stoika tebekalbėjo apie tuos senus laikus, kai visuose Balkanuose šmižinėjo daugybė haidukų.
- Tėte, galima ir man pasiklausyti?..."