Emos jūra

Mane apgaubė tas keistai saldus kvapas, pasėjęs širdyje ilgesį prabėgusių tūkstantmečių, kuriuos nupustė laiko smiltys ir nunešė Nilo vandenys, daugelį metų saugojantys savo gelmėse amžinybės paslaptis. Galėjau tik įsivaizduoti, kiek ta upė matė, ką ji dabar mato ir kiek joje užkoduota ateinančioms kartoms. Viskas praeina, keičiasi pasauliai, išnyksta ir atsiranda nauji žemynai, bet ši upė vis teka, dar daugiau informacijos sukaupdama savyje. Nupurtė šiurpas, supratau, kad niekada nepabėgsiu nuo vandenų pasaulio, nes esu amžinai sujungta su juo, − esu vaikas naujos žmonijos, noriu to, ar ne.

Ema ištekėjo už Jorgio ir laukiasi jo vaiko. Tačiau jam paslaptingai dingus, Ema rūpinasi jo brolis Robertas. Sapnuose ji teberegi Jorgį, ir nujaučia, kad jam kažkas atsitiko. Tačiau merginos jausmai neišblėso ir Robertui, o tai ją drasko iš vidaus. Kai jiems vėl tenka keliauti į paslaptingąjį Egiptą, kuriame mergina paskutinį kartą matė savo vyrą, intriga tik paaštrėja. Tačiau ten jų laukia kur kas didesni pavojai nei saulė ir karštis. Dar negimusiam Emos vaikui gresia baisus likimas, jei jie nesugebės ištrūkti. Bręsta nuojauta, kad jos misija šiame pasaulyje kur kas didesnė, nei ji pati galėjo įsivaizduoti. Tik tai įtaria jau ne ji viena...