Kelionė

A. Landsbergis – vienas iš tų talentingųjų išeivių kūrėjų, vienodai laisvai rašiusių lietuvių ir anglų kalbomis. Savo debiutine knyga „Kelionė“ (1954) įsirašė lietuvių literatūros istorijoje kaip pirmojo modernaus romano autorius. Augustinas Raginis rašo: „Kelionės“ rėmai nėra komplikuoti. Knyga turi šiek tiek bendro su vadinamaisiais kelionių romanais. Skirtumas tasai, kad čia veikimas eina ne normaliose, o karo metų aplinkybėse, — bėgimas iš Lietuvos, prievartinis darbas vokiečių fabrike, nacių žlugimas ir galutinis vyriausio veikėjo apsisprendimas: atsigręžti prieš .raudonąjį tvaną! Į šiuos spiečius įspraudžiamos įvairios scenos ir žmonės. Matome paskutinį Lietuvos vaizdą, kelionę svetur, darbus prie mašinų, pokarinę suirutę, idėjiškai skirtingus personažus — nacinės, komunistinės, krikščioniškos spalvos, arba ir visai be jokių spalvų. Visa tai lengvai galėtų sutilpti ir mūsų tradicinio romano apimtyje. Tačiau Algirdas Landsbergis, psichologine prasme, prašoka ligšiolinę mūsų grožinės prozos vagą ir įneša moderninės psichologijos, vietomis gan gausiai. Jo knygos lapuose randame ir pasąmoninio, ir sapnų, ir dar kitų ne taip jau racionalių savybių, jeigu žiūrėti senesnės psichologijos akimis. Šį bruožą — naujus psichologinius atspalvius — autorius daugiausia taiko savo pagrindiniam veikėjui Juliui. Kalbant apie stilių, negalima nutylėti jo originalumo, vienon vieton suvedant moderninę ir tradicinę išraišką, šis moderninio stiliaus ir tam tikros klasicizmo arba realizmo linkmės leidinys yra maloni staigmena, beskaitant „Kelionę“. Jaučiame, kad rašo šių dienų autorius, kuriam nėra svetimos naujųjų stilių paslaptys. Drauge tenka stebėti, kaip jis tą modernizmą nušvarina, išskaidrina ir priveda prie visiems prieinamo aiškumo bei blaivumo, kokį tegali duoti žmogus, nuodugniai išsiprusinęs ir tradicinėje literatūroje. Autoriui būtų galima pritaikyti jo paties žodžius: „Kiekvienas žodis išeidavo iš jo burnos aštrus, išnešiotas ir išpuoselėtas viduje“ (83 p.). Išleista 2019 m.