Ados gyvenimo istorija nepaprasta. Ji – ypatinga moteris, išsilavinusi, protinga ir išdidi. Malonaus veido, skvarbaus žvilgsnio, mąslios kaktos, išraiškingų lūpų. Jai nenusilenkti buvo neįmanoma. Tačiau, nors Ada nuostabiai graži, ji nepanaši į romų angelą – nemėgo nuobodžiauti, skaitė knygas, tyrinėjo save ir kitus žmones, jų gyvenimus. Draugystė su paprastu vaikinuku Robertu Jazyga jai buvo kažkas naujo. Simpatiją jaunuoliui aiškino motinišku, nekaltu prisirišimu ir nematė nieko nepadoraus ar keisto, kad jo ilgisi, nori jį matyti šalia. Ada nežiūrėjo į rytdienos bedugnę! Ji buvo įsitikinusi, kad kiekviena meilė gyva šia diena.
Aš jį myliu! – sušuko laužydama rankas. – Myliu jį! Veltui ginčiausi, bergždžiai meluočiau. Mylėsiu, nors ir tektų kentėti. Tokia mano lemtis. Brangioji mama! Juk ir tu gyvenime turėjai laimės akimirkų... ir mylėjai – nes žmogus turi arba mylėti, arba mirti...
