Knyga Lietuvoje pirmą kartą išleista 1938 m. Kaip autorius pažymi pratarmėje – įvykiai, susiję su caro kazokų siautėjimu Kražių parapijoje, tikinčiųjų negailestingu žudymu, viešu plakimu ir cariniu – „teisminiu“ vulgariu susidorojimu, 19 amžiuje skambėjo labai plačiai ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje. Kažin ar apie tuos įvykius kiek nors daugiau bežino šiandieniniai lietuvaičiai ir jų gerbiamieji, jau gerokai išsilavinę ir apsišvietę, tėveliai? Kražių parapijos Žemaičiai nenusilenkė caro ir jo vietininkų įsakymams, stojo prieš, neleido uždaryti savo bažnyčios, tyčiotis iš savo tėvų ir protėvių tikėjimo. Caro kariuomenės kazokų pergalė prieš beginklius kaimo žmonės buvo aiški iš anksto, tačiau Kražių žemaičiai naiviai tikėjo, kad caro valdžia yra bent kiek humaniška ir tolerantiška ir atsižvelgs į jų niekam gyventi netrukdančius gyvybinius interesus. Naivus tikėjimas „tikruoju“ netikėjimu virsta tik nuplovus jį savo krauju ir ašaromis. Tačiau ir mušamas žmogus lieka žmogumi, nes iš jo širdies ir negali būti visiškai išstumtos šventosios tradicijos, kurias į jo sąmonę įskiepijo tėvai, pati kaimiškoji lėtaeigė buitis, artimi kasdieniniai ryšiai su aplink jį besisupančiu gyvuoju gamtos pasauliu. Knygos turinį sudaro Kražių parapijos kaimo žmonių gyvenimo paveikslai, jų tarpusavio santykiai, darbai, į kuriuos pamažu įsibrauna visiškai jiems nematyta ir negirdėta žiauri svetimybė – caro valdžios potvarkiai – uždaryti vienuolyną ir geriausią jų bažnyčią. Kražių parapijonys sukrunta, stichiškai metasi ginti savo teisių. Atvykę caro žandarai užima ir nuniokoja bažnyčią, žiauriai susidoroja su kaimiečiais, vėliau miestelio žmonių akivaizdoje plaka juos ir teisia katorgos tremčiai. Rašytojui, be jokios abejonės, pasisekė pajusti ir atvaizduoti kaimo žmonių gyvenimą – išreikšti jį kalnuoto Kražių krašto pilka vienodybe, tarp kurios tarpo to Lietuvos pašalio žmonės, iš lėto ruseno jų neįmantrus darbais, vakaronėmis, susitikimais, simpatijomis ir antipatijomis spinduliuojantis laikas. Gerai, nežodingai, pagyvinti kaimiškų sąvokų turiniu ir neįmantria specifika nusivingiuoja žmonių dialogai bei apmąstymai. Gana vykusiai pinamos intrigos ir priešistorė, kuri nutelkė žmonės priešintis caro žandarams, visi veiksmai pakankamai pagrįsti, gerai motyvuoti. Įsimintinos scenos, kai kaimo žmogus yra priverstas į savo rankas paimti bažnytinę monstranciją ir dėl to nuoširdžiai pergyvena, kai kazokai įsiveržia į bažnyčią ir čia pralieja tikinčių žmonių kraują, kai po to miestelyje teisiami nugalėtieji ir pasmerkti žmonės. Be kaimo žmonių – pagrindinių knygos herojų, romane rašytojas parodo ir kunigų, dvarininkų, miestelėnų nusiteikimą bei požiūrį į taip netikėtai ir skaudžiai išsirutuliavusius įvykius. Tokie įvykiai, kaip susirėmimas dėl Kražių bažnyčios, neįvyksta šiaip sau – kam nors paagitavus ar susitarus. Tą gerai pajuto rašytojas ir artėjančios kovos dvasią aprašo taip: „...jautė, kad aplink jų galvas, aplink jų sodybas skraidyte skraidė kažkokia neapčiuopiama, gaivalinė ir amžina jėga, jos drąsinanti, rodanti kelią eiti į pergalę drąsiai per kraują ir visišką išsižadėjimą.“(I t., 144 p.) Knygos gerai apiformintos. Viršeliuose pateikti vaizdai susiję su tais įvykiais – dailininko J. Kosako medalio fragmentas ir Etnografinio muziejaus nuotrauka. Deja, fotografuotas leidinys išspausdintas ant pačio blogiausio laikraštinio popieriaus. Tikriausiai tai susiję su sunkiu nepriklausomybės atgavimo laiku, kurį Lietuvai teko išgyventi 1990 m.